Mokytoja ekspertė: labiausiai norėtųsi vienintelės naujovės

 (22)
Pažiūrėkite aplinkui: ruduo Lietuvoje iš tiesų prasideda nuostabiai. Ir, nepriklausomai nuo to, koks oras, be abejonės, Rugsėjo 1 d. – šventinė diena. Jokią kitą dieną mūsų gatvėse nepamatysite tiek daug pasipuošusių, gerai nusiteikusių žmonių – tiek vaikų, tiek suaugusių. Gal ir ne visi šypsosi – bet didesnė dalis tai tikrai. Ypatingai išsiskiriantys šią pirmą rudens dieną esame mes, mokytojai.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Šviežiai apsikirpę vyrai ir moterys, pailsėjusiais veidais, atsitiesusiomis nugaromis, pasidabinę šventiniais rūbais. Iš visų gatvėse šurmuliuojančių žmonių mus atskirsite iš įvairiausių, šiek tiek aplamdytų gėlių (juk vaikai, ypač mažiukai, jaudinosi) glėbiuose. Nors tai jau gęstanti tradicija, bet vis dar – firminis mokytojo ženklas rugsėjo pirmą. Du mėnesius mūsų praktiškai nebuvo visuomenėje ir jūsų gyvenime. Be abejo, tai ilgiausios atostogos, suteikiamos Lietuvoje. Ir ačiū už jas. Jos tikrai mums praverčia ir tikrai mes jas vertiname.

Betgi viskas turi pabaigą ir štai, mes grįžome. Pasidžiaukite šiandien mumis, tokiais šventiškais ir pailsėjusiais – juk tokiais, tikriausiai, mes būname tik šiandien. Dar keletas savaičių ir daugumos mūsų šviesa akyse prislops, o šventinė išvaizda išliks tik nuotraukose. Ne iš nevalyvumo ar tingumo – tiesiog nuo naštos, kuri tarytum koks monumentas stovi ant mūsų, švietimo sistemos postamento.

Kitaip ir neįsivaizduoju tos mūsų sistemos – tik kaip milžiniško daugiapakopio bokšto. Jo apačioje pulkas žmonių bando išlaikyti virš jų esančias pakopas. Pačioje šio statinio viršūnėje sėdi Didysis Žmogus – žinantis, iniciatyvus, veiklus. Šis mano galvoje tūnantis vaizdinys keistai primena Rusijos caro Nikolajaus II valdymo (1894 – 1917 m.) karikatūrą: po apačia prispaustieji – darbininkija, valstietija – ant savo nuvargintų kūnų bando išlaikyti kilminguosius, galinguosius, kuriuos vainikuoja Jo didenybė.

Mokykloje su mokiniais aiškinamės, jog karikatūra puikiai atskleidžia tipinį bet kokio prievartinio režimo vaizdinį – taip vadinamą valdžios vertikalę. Labai mėgstamą ir netgi viešai deklaruojamą ne pas mus. Ir labai kritikuojamą Vakarų demokratijos, ir pas mus.

Vakarų demokratijos vertybė – horizontalioji valdžia („horizontalė“). Valdžia, kylanti iš bendruomenės valios, veikianti tos bendruomenės priežiūroje, tarimosi ir kompromisų dvasioje. Tokioje bendruomenėje kiekvienas yra svarbus, reikšmingas. Kiekvieno interesus siekiama maksimaliai patenkinti, sudarant individui kuo daugiau galimybių realizuoti savo kūrybines, kultūrines, asmeninės raiškos intencijas. Tuo pačiu užtikrinami kiekvieno bendruomenės nario saugumas, asmeninė erdvė, sprendimo priėmimo galimybės. Bendruomenės narių individualių poreikių ir asmeninės raiškos galimybių tenkinimas yra svarbiausia bendruomenės paskirtis. Bendruomenės lyderiais tampa gebantys nuolat organizuoti tarimosi ir susitarimų sąlygas bendruomenės viduje.

Vertikaliojoje sistemoje tas, Aukštai Sėdintis, duoda nurodymus, kurie nuvilnija per visas pakopas. Kartais Aukštai Sėdintis yra keičiamas Kitu Aukštai Sėdinčiu ir tas Kitas, tarytum norėdamas pateisinti savo paskyrimą, ir, apskritai, egzistencinę prasmę, vėl išpila potvarkių, įsakymų, programų laviną. O paskutinėje pakopoje esantys turi visa tai sugerti. Deja, pilama nenormuotai – juk kiekvienas Aukščiau Stovintis tik taip pateisina savo būtį. Pamažu lavina ima semti apačiose stovinčius. Įklampintos „apačios“ pervargsta, pasiligoja, ima gesti, pūti ir nebepajėgia išlaikyti naštos. Vieną dieną statinys tiesiog susmenga. Ir tada prasideda chaosas. Štai kodėl valdžios vertikalė mūsuose deklaruojama kaip blogis.

Deja, dažniausiai tik teoriškai, tik deklaruojama. Praktiškai mums ne visada pavyksta atsikratyti to blogio ir sukurti Vakarų demokratijos sąlygas ir aplinką – horizontalią struktūrą. Savaime suprantama, tai normalu: kompromisų, susitarimų, interesų, nuomonių derinimas yra žymiai sudėtingesnis procesas, nei prievarta ir įsakinėjimas. Pastarųjų ilgai ir kruopščiai mokytis nereikia.

Įtarimai, kad švietimo sistema funkcionuoja „valdžios vertikalės“ principu, labiausiai kyla stebint vis labiau augantį nepasitenkinimą ne tik švietimo kokybe, bet ir, apskritai, visa švietimo sistema. Netgi pranašaujama šios sistemos griūtis. Paprastai tokių pranašysčių pagausėja pavasarį. Juk būtent pavasarį ir vasaros pradžioje aiškiausiai atsidengia mūsų švietimo pūliniai. Tuo sezonu laikomi egzaminai daliai abiturientų ir jų tėvų tampa panašesni į Somos ar Verdeno mūšius (pagaliau, šiais metais – 100 metų kaip prasidėjo I pasaulinis karas) – beprasmiški, nereikalingi, neduodantys nieko, tik sužeidimus ir norą sprukti.

Egzaminų užduotys dažniau vertinamos kaip Miuncheno sąmokslas – begėdiškas, pasalūniškas ir lemiantis krachą. Sujuda viešosios erdvės vandenys, išmesdami į skaitytojų akiračių krantus skundus, ašaras, kaltinimus, reikalavimus, siūlymus. Švietimo sistemos bokštas ima siūbuoti. Ir kaip tik pačiame siūbavimo įkarštyje mes, mokytojai, išeiname atostogauti (tai, matyt, vienintelis paaiškinimas, kodėl mes rudenį vis dar pajėgiame grįžti).

Lieka mūsų bokšto aukštesniosios ir aukščiausiosios pakopos. Jos ir mėgina stabilizuoti situaciją. Tuo pačiu, laiko išbandytu, nors retai pasiteisinančiu būdu: leidžia naujus potvarkius, įsakymus, nurodymus, netgi planuoja naujas institucijas – naujas pakopas. Neįtikinama?

Patikrinkite kad ir šios vasaros publikacijas. Jokiu kitu metų laiku nebūna priimama tiek svarbių, ilgalaikių pasekmių turinčių su mokykla susijusių potvarkių. Mūsų didžiai gerbiamas Švietimo ir mokslo ministras priėmė potvarkį dėl privalomo matematikos egzamino norintiems baigti mokyklas ir po to studijuoti valstybės finansuojamose vietose. Toks pats reikšmingas skelbiamas ir užsienio kalbos egzaminas. Apsisprendė steigti Pedagoginį institutą. Ėmė svarstyti mokyklų direktorių skyrimo tvarkos pokyčius. Ir, apskritai, mąsto apie labai daug galimų permainų – griežtesnė kontrolė, reguliarus mokinių pasiekimų tikrinimas, permainos stojant į aukštąsias mokyklas.

Atrodytų, gera žinoti, kad mėginama spręsti problemas ir užtikrinti sistemos veikimą. Tačiau mūsų, mokytojų, šios iš viršaus krentančios naujovės, pokyčiai nedžiugina. Greičiau gąsdina. Mes juk suprantame, kad ministrai ateina ir išeina, o mes esame ir būsime. Ir būtent mums reikės įgyvendinti tuos skubotus (o gal ne), tuos apgalvotus (o gal nelabai) tuos reikalingus (arba ne) potvarkius ir įsakymus. Juk neturėjome progos dėl jų padiskutuoti, o pagaliau niekas su mumis ir nesiruošė to daryti. Mums tik liepiama klusniai juos įgyvendinti. Mes tik parodomas faktas: „Bus šitaip“.

Mes jaučiamės traktuojami ne kaip lygiaverčiai švietimo sistemos dalyviai. Ne kaip kompetentingi specialistai, gebantys įvardinti problemas, rasti jų sprendimus, sprendimų įgyvendinimo būdus. Mes esame tas švietimo sistemos proletariatas, tos apačios, kurioms palikta vienintelė teisė – teisė vykdyti Aukštesniojo nurodymus. Jei nenori pasinaudoti ta „teise“, esi palydimas taip išpopuliarėjusios pas mus frazės – nepatinka, nedirbk, už durų stovi dešimtys į tavo vietą (arba paprastesnis variantas – džiaukis, kad iš viso turi darbą). Nors kiekvienas suprantame, kad ta frazė ir nekorektiška, ir neteisiška, ir neišsprendžianti problemų. Tai tiesiog neįgudimo veikti horizontaliu principu tvarkomoje bendruomenėje įrodymas.

Bet mes esam mokytojai. Jau pats mūsų profesijos pavadinimas įrodo, kad mes tikime mokymu ir mokymusi. Ir kol neišsižadame mokytojo duonos, tol esame ištikimi šiam tikėjimui.

Pasitinkant šiuos naujus mokslo metus labiausiai norėtųsi vienintelės naujovės – visų švietimo sistemos dalyvių pasiryžimo kurti horizontalios struktūros švietimo sistemą. Sistemą, paremtą jos dalyvių bendruomeniškumo, o ne hierarchijos principais. Sistemą, kurioje nėra Aukščiau Sėdinčio – jis pakeičiamas Bendruomenės Lyderiu: asmeniu, kurio veikla vadovaujasi telkimo, diskusijų, tarimosi, kompromisų ieškojimų, sprendimų pagrįstumo, suderinamumo dvasia. Tokioje sistemoje kiekvienas bendruomenės narys būtų iš tiesų svarbus. Tokioje sistemoje mokytojas, mokytojų kolektyvai nebūtų laikomi neįgaliais protauti, spręsti, rinktis. Su jais būtų tariamasi. Mokytojai būtų įtraukti į kiekvieną svarstymą, nagrinėjimą, diskusiją srityse, tiesiogiai liečiančiose juos ir mokyklą. Įtraukiami ne fiktyviai, tiesiog siūlant siųsti pageidavimus, nuomones kažkur ten, „aukščiau“.

Visi puikiai žinome, kad jie, jei ir skaitomi, nieko nekeičia, nieko nereiškia. Juk pavienės kažkieno kažkur nusiųstos nuomonės ir yra tik nuomonės, ne nutarimai. Nutarimai horizontaliai tvarkomoje struktūroje yra priimami tik pasiekus kompromisinį susitarimą tarp visų suinteresuotų bendruomenės narių. Vadinasi, kai kam nors šauna į galvą idėja, galimi problemos sprendimai, jis pirmiausiai suburia komandą iš suinteresuotų bendruomenės narių.

Tad norėtųsi, kad mūsų hierarchai, mūsų sistemoje dirbantys vadovai nusileistų ant žemės – šalia mūsų, mokytojų. Kad mes galėtumėme tenkančius iššūkius, problemas spręsti kartu, derybų, kompromiso ieškojimo keliu. Mes pavargome nuo sprendimų, priimamų apie mus, bet už mūsų nugarų. Mes norime veikti. Svarbiausia ir vertingiausia yra tai, kad mes pajėgūs veikti. Niekas taip gerai nežino mokyklinės kasdienybės – jos vidinių veikimo principų, problemų, trūkumų, galimų kelių jas šalinti, galimų inovacijų kaip mokytojai.

Ne hierarchai geriausiai pažįsta vaikus, tėvus, ne hierarchai geriausiai žino mokymosi priemonių, mokymosi aplinkų privalumus ir trūkumus, programų silpnąsias ir stipriąsias puses. Geriausiai tai išmano mokytojai, nes su tuo jie susiduria kasdien. Ir jeigu norime, kad švietimo sistema imtų darniai ir sklandžiai veikti, pradėkime veikti Vakarų demokratijos principais. Tokiais principais besitvarkydami, mes atkursime ne tik savo sistemos stabilumą. Mes pagaliau sukursime realią erdvę, kurioje ir jaunosios kartos demokratinių, bendruomeninių, pilietinių įgūdžių ugdymas bus ne tik propagandinė deklaracija, o tikrovė.

Tad – su rugsėjo pirmąja, mielieji. Norėtųsi, kad ši diena žymėtų ne tik naujų mokslo metų pradžią. Norėtųsi, kad ši, 2014 metų rugsėjo pirmoji, žymėtų ir demokratiškos, bendruomeniškos dvasios švietimo sistemoje pergalę.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Naujasis Darbo kodeksas: vieniems atiteko žirgas, kitiems – sudėtingesnės darbo sąlygos (55)

Gyvenimas intensyvus, kiekviena diena sklidina naujienų, jų daug, ne visada įmanoma jas visas suvokti ir įvertinti. Svarbiausia naujiena laikyčiau Darbo kodekso pataisų priėmimą ir tikėtiną kodekso įsigalėjimą nuo liepos 1-osios dienos. Bandžiau suvokti kodekso naujumą ir galimą demokratijos plėtrą dirbantiesiems.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (88)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.