Mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursas. Skaudi patirtis paragino susimąstyti: kodėl niekas nepadėjo?

 (9)
Išvažinėtose asfalto duobėse telkšo vanduo. Šiek tiek pakeitęs vos perregimą spalvą. Iš aukštų kaminų rūksta balintos kavos atspalvio dūmai, o žmonės lekia miestu tokiais veidais, lyg ką tik būtų iškelti iš seno nespalvoto kino filmo, transliuojamo vėlai vakare nekomercinėse televizijos programose.
© Fotolia nuotr.

Pasaulis iš tiesų šiek tiek primena kino filmą. Tik šešioliktais gyvenimo metais pastebėjau, kad dažnai gyvenimas iš visų pusių transliuojamas spalvotai, tik ne visada palaiko ryškias spalvas – kartais įsimaišo tamsesnių atspalvių.

Vieną tokį atspalvį pastebėjau bėgdama traukinių stoties link vieną lapkričio vakarą, nušviestą dirbtinėmis šviesomis (susimąstau, gal ir dirbtinėmis žmonių šypsenomis). Greta manęs ėjo moteris, nešina keliais sunkiais maišais, tačiau šypsodamasi. Širdies dalelytė suvirpėjo, bet neįstengiau pakelti rankų ir pasisiūlyti padėti, nes eilinį kartą buvau „užsikasusi“ minčių lobynuose.

Pralėkusi gerus du šimtus metrų, įkvėpdama nešvaraus oro gūsį į save, išgirdau spengiantį mašinų pypsėjimą. Dviejų ar trijų. Tą sekundę nebebuvo taip svarbu. Atsisukau. Sąmonė, akys ir visos kitos dvasinės ir fiziologinės kūno dalys patyrė gėdą. Šoką. Gailestį. Nerimą. Viską – vienu metu. Negalėjau patikėti – mielai besišypsančios močiutės nėra. Nutrenkė. Ir aš prie to prisidėjau. Net nepajutau, kaip paspartinau žingsnį traukinio link, o įlipusi į vagoną vos atgavau kvapą. Vėl nemokėjau savęs sustabdyti tada, kai to velniškai reikėjo. Šalo rankos, virpėjo kojos, bet svarbiausia – mano siela buvo susipainiojusi.

Telefone radau mamos žinutę: „Nepamiršk pavalgyti.“ Nusviedžiau telefoną į rankinę ir žiūrėjau į vieną tašką tol, kol pagyvenęs ponas man ištarė: „Panele, gal jau lipsite? Paskutinė stotelė.“ Išlipau nutirpusiomis kojomis. Ėjau gatve palei traukinio bėgius. Į plaučius netyčiomis pakliuvo šalto oro gurkšnis, pilnas pavasario gaivos ir sniego šviežumo. Prisipildė kiekviena mano ląstelė. Iškvėpiau šoką ir juodą patirtį, kuri spaudė paširdžius. Sustojau.

Kažin ką jaustum Tu, atsidūręs tokioje situacijoje, kokioje esu aš? Būtum pasiruošęs užmiršti, ką patyrei prieš iškvėpdamas, ar vis dar negalėtum atsigauti? Nežinau, ką darai tokiais atvejais, bet aš pasijuntu išmušta iš vėžių ir dažniausiai stabteliu. Klausiu savęs vidury gatvės, kodėl suvokiame tikrąją faktų esmę tik tada, kai patirtame epizode pakeičiame veikėjus – įsivaizduojame nukentėjusius savo artimuosius. Tai lyg smūgis, perskrodžiantis mintis. Kodėl negalime susimąstyti dar prieš tai, kol pamatome nutrenktą ar ant traukinio bėgių gulintį žmogų? Tuomet krūpteliu taip pat, kaip nerdama į sapnus, tik dabar neužmiegu, mane pažadina mašinos pypsėjimas. Sustojau ties perėja. Lėtai žvalgydamasi į visas puses skenuoju kiekvieną praeivį, lyg marsiečiai skenuotų žmones prieš patenkant į ateivių pasaulį. Kodėl ne vien aš, o ir kažkas iš šalia buvusių netapo kito žmogaus angelu, galėjusiu sutrukdyti tokią baigtį. Ar visi, kaip ir aš, ištikti šoko, bėgo tolyn? Ar nesugebėjo tą akimirką būti angelu, kuris suteiktų kitam žmogui gyvybę it vanduo dykumoje kaktusui?

Tas mašinų pypsėjimas, prieš atsisukant, man buvo kaip šūvis J. Biliūnui: „Tat buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje...“ Nešiojuosi ir aš ligi šiol, vis dar bijodama, kad vieną tamsų vakarą tame kino filme, tiesiogiai transliuojamame mano pasaulyje, nebeliks kažko iš mano brangiausių. Baimindamasi, kad kažkas, „užsikasęs“ savyje, nepadės taip, kaip kadaise nepadėjau aš.

Kodėl mes pamirštame, jog galėtume būti kito žmogaus angelu net ir XXI amžiuje?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – 22 straipsnis konkursui.

Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (31)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (96)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.