Mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursas. Kodėl reikia nepamiršti tolerancijos?

 (1)
Gyvenimo mokykloje dažnai negalioja logikos dėsniai, apsiverčia formulės ir apibrėžimai, ir ne kiekvienam joje lemta sutikti geranoriškumą ir dėmesį... Bręstantis, mąstantis, spėliojantis, nerimstantis Žmogus. Šiame vis greičiau į nežinią lekiančiame pasaulyje jaunuoliui sudėtingi klausimai iškyla daug anksčiau, negu apie tai galima nuspėti.
© Shutterstock nuotr.

Kas gali jam padėti susivokti jausmų antplūdyje, atverti duris, kai jis beviltiškai slankioja palei akliną sieną? Kas gali nuraminti jį, sakydamas, kad tai, kas su juo vyksta, jau vyko daug kartų šimtams kitų žmonių? Suprasti, vertinti save ir gebėti oriai žingsniuoti ne visada šviesiais gyvenimo koridoriais – tai didis menas bei mokslas. Pažinti kartais sunkiai suderančias savo puses – tarsi keletą skirtingų mumyse slypinčių žmonių ir išlikti tų priešybių taikintoju bei šeimininku nėra lengva!

Žinoma, kad geriausi pagalbininkai – Supratimas, Kantrybė ir Meilė. O galbūt visi vidiniai ir išoriniai konfliktai skirti paįvairinti mūsų kasdienybei, kad ji nebūtų pilka ir nuobodi? Manau, kad tuos konfliktus reikia spręsti visiems kartu. Pakantumas, tolerancija, kantrybė – priešingos nuomonės pakentimas, gerbimas. Dažnai girdime: „Jei skauda, turėk kantrybės“. Ši asmens savybė – pakantumas ar nepakantumas – labai aiškiai iškyla dviejų asmenų ar grupių pokalbyje, ginče, ypač dėl požiūrio į visuomeninius klausimus, pavyzdžiui, asmens laisvę.

Žmonės pilni ambicijų, pavydo, keršto ir intrigų. Vienas veržliai, garsiai šaukia: laisvė – tai esą galimybė nevaržomai savo įsitikinimus reikšti. Kitas materialistas šoka piktai ginčytis: kas bus aplinkui, jeigu visi savo įsitikinimus reikš? Abu susikivirčija, įsiplieskia aistros. Viskas būtų gerai, jeigu ne ta nelemta konkurencija. Kaip sakė filosofas Seneka: „Visi žmonės iš esmės vienodi, visi gimsta panašūs, reikšmingesnis tik tas, kuris padoresnis“. Vieniems atrodo, kad šiais laikais tolerancija nieko nereiškia. Būti doram, vadinasi, elgtis su kitais nešališkai ir teisingai, taip, kaip mes norėtume, kad aplinkiniai elgtųsi su mumis.

Mūsų valstybės žmonės vis dar gana priešiškai sutinka žmogų, turintį kokią nors negalią. Pamatęs gatvėje žmogų, važiuojantį invalido vežimėlyje, ne vienas atsisuka ir žiūri, o kai kurie net ir apkalba. Dažnai skaudu būna matyti, sutikus žmogų, turintį psichinę negalią, atsiranda tokių, kurie rodo į jį pirštais ar tyčiojasi. Žmogų, kad ir koks jis bebūtų, sveikas ar ne, reikia gerbti kaip save. Juk jis taip pat yra žmogus ir turi jausmus.

Iš tikrųjų atsiranda tokių, kurie mano, kad yra aukščiau kitų ir net nepagalvoja, ką jiems dar žada ateitis. Mes nė vienas neapsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų. Manau, kad turime išlaikyti savitvardą ir neskaudinti kitų žmonių, kurie juk nieko negali padaryti, kad jiems gyvenimas skyrė būtent tokį likimą.

Senovėje žmonės buvo daug kantresni, tolerantiškesni. Tai patvirtina ir istoriniai faktai. Prisiminkime istorijos pamokas, kai kunigaikščio Vytauto vadovaujami karių pulkai laimėjo Žalgirio mūšį, nes buvo kantrūs. Iš tikrųjų ir Aleksandras Makedonietis, jeigu nebūtų toks kantrus, teisingas, atsakingas, išradingas ir sąžiningas karvedys, tai būtų nenugalėjęs didelės persų kariuomenės. Pergalė buvo iškovota tik didžio žmogaus kantrybės dėka. Dabar galime prisiminti ir didžiuotis tokiais laimėjimais. Viduramžių riteriai kiekvieną konfliktą spręsdavo dvikova. Šiandien tokia priemonė gali pasirodyti per daug ekstremali daugumai iš mūsų. Net kumščių panaudojimas, nesutarimams spręsti nebeatrodo toks priimtinas, paprastai, manome, turi pakakti žodžių.

Kita vertus, jei kažkas daro neigiamą įtaką mūsų gyvenimo kokybei, norime turėti galimybę tokiam asmeniui daryti įtaką, skatindami nedaryti to, kas mums nemalonu, bei girti už mums patinkančius veiksmus. Toks noras labai natūralus – jam nesant, nebūtų įmanomas joks progresas. Ir ne, kovotojai už žmogaus teises nėra prieš tokį norą.

Dauguma lietuvių šioje vietoje turėtų pasijusti kiek susipainioję: kas gi tada yra ta tolerancija? Ką jau kalbėti apie dabartinius žmones – daugelis iš mūsų norėtume sulaukti savo norų išsipildymo tučtuojau. Jei sugebame ramiai elgtis, kol pasiekiame galutinį tikslą, vadinasi, esame kantrūs. Tačiau daugelis skuba, bėga ir nesugeba ramiai elgtis net ir gatvėje. Šiuo metu padaugėjo daug avarijų keliuose. Vienaip ar kitaip, sunku toleruoti tuos netolerantiškus vairuotojus, kurie, būdami nekantrūs, padaro daug neatleistinų klaidų. Gerai, jeigu avarija atsiperka tik įbrėžimu, o ką kalbėti apie pėdsakus, kurie lieka visam gyvenimui.

Aš manau, kad turime mokyti savo seses, brolius nuo mažų dienų būti atsakingais piliečiais. Tėvai turėtų kalbėti apie gyvenimą su savo vaikais, kad jis nėra toks lengvas, kad reikia kovoti už savo vietą po saule, bet kartu nepamiršti tolerancijos, pagarbos.

Mano didžiausia svajonė – matyti kuo daugiau laimingų žmonių, kurie būtų išsilavinę, dirbtų mėgstamą darbą, turtingai leistų laisvalaikį. Laimingam žmogui reikalingi namai, iš kurių vestų nors ir mažas takelis per sodą į didįjį ir tolerantišką kelią.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – penkioliktas straipsnis konkursui.

Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (326)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (99)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (96)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (87)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.