Išvykdami atostogų kiekvienas pasirenkame, kokia transporto priemone vyksime: lėktuvu, traukiniu, mašina, pėsčiomis, dviračiu ar „autostopu“. Panašiai ir gyvenime: mes turime teisę rinktis, kurią vertybę, esančią arčiausiai širdies, nešimės su savimi.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Norint išgyventi dabartinėje visuomenėje pravartu nepamiršti ironijos bei humoro. Laiką pasukus šiek tiek atgal verta prisiminti Balio Sruogos atsiminimų romaną „Dievų miškas“. Šis kūrinys yra kitoks, nes autorius karčią tiesą aprašo ne pačiu liūdniausiu būdu. Žinoma, apie tai kalbėta jau daugybę kartų ir tokia tema šiandien gali pasirodyti jau per daug banali bei pabodusi. Vis dėlto, daugelis iš mūsų gyvename pamiršdami svarbiausią dalyką – šypseną, kuri kartais turi būti išspaudžiama net ir pro ašaras. Tai yra tas gyvenimo variklis, kuris verčia judėti pirmyn.

Kaip dažnai pasirenkame tylą, nors turėtumėme rinktis triukšmą. Kodėl dažniau verkiame nei šypsomės? Nepripažįstame savo klaidų, iš jų nesimokome. Juoda spalva mums – aklina tamsa, o juk iš tamsios žemės išdygsta nuostabi gėlė. Po juodos nakties išaušta šviesus rytas. Gyvename taip, tarsi gyvenimas būtų begalinis, tęstųsi amžinai. Paskęstame gyvenimo monotonijoje ir skausme, nenorime keltis ryte, nes išeiti iš namų atrodo tokia didelė misija, kaip pirmą kartą prieš visą klasę padeklamuoti eilėraštį.

Kaltiname save už kiekvieną klaidą, manome, kad esame nieko verti. Gyvenimas tampa kančia. Laikas bėga, metai veja metus, o ką darome mes? Plaukiame pasroviui ir tik vienetai geba gyventi su džiaugsmu. Į juos žiūrime keistai, su panieka. Kokia prasmė šypsotis dėl gero oro? Kvaila, ar ne?

Šypsotis, kai matai lavoną, gal ir žiauru, bet kartais pravartu. Balys Sruoga man tarsi mokytojas, kurio pamoka ar paskaita vadintųsi: „Pasiduoda tas, kuris nustoja juoktis“. Romanas „Dievų miškas“ nėra parodijų šou. Tai skaudi realybė, o ironiškas pasakojimas verčia odą pašiurpti: „Pagaliau, vėzdu per šonus paraginti, kimbame į tuos numirėlius, nelyginant tarakonai į košelieną. Kaip kam pasitaikė. Vieni geriau įsitaisė. Į vieną kibo keturiese: po vyrą į kojas ir rankas – ir numirėlis plaukte plaukia, žemės užpakaliu beveik nesiekdamas. Kartais per kokį klanelį ir pašliaužia trupučiuką – tokia jau numirėliška dalia, – ar jam ne vis tiek?“.

Bandymas keliauti tuo taku, kuriuo ėjo Balys Sruoga, tikriausiai būtų toks... Tarsi kažkur pro tirštą rūką skamba įkyri melodija, kuri nepasiduoda, skamba vis garsiau ir garsiau. Aha, taip, žadintuvas džiugiai praneša, kad išaušo dar vienas nuostabus rytas. Šiaip ne taip išsiritu iš lovos, o tada pusryčiai ir kava, kurie suteikia energijos ir tarsi nuteikia tik geroms mintims. Laimės trupinėliai nubyra, kai pamatau mokyklinę uniformą, kurią esu priversta dėvėti. Sako, kad ji pasididžiavimo savo mokykla ir vieningumo ženklas. Kažkodėl su ja jaučiuosi tarsi žydė per II pasaulinį karą, privalanti prisisegti Dovydo žvaigždę. Tokia tvarka, jos nepakeisi, bet jau tiksliai žinau, kad mėlynas švarkas mano garderobe vėl atsiras tik tuomet, kai pasiilgsiu mokyklos suolo, o kada tai bus – sunku pasakyti. Galbūt prabėgus dviem, o gal dvidešimčiai metų po mokyklos baigimo. Tačiau tai ateitis, verčiau grįžkime į dabartį.

Įžengus į mokyklą pirmas dalykas, kurį išgirstu, – septintoko pasisveikinimas su draugu: „Sveikas, asile“. Pasijaučiu jau šiek tiek pasenusi ir atsilikusi, nes mano klasės draugų tarpe vis dar įprasta sakyti „Labas“ ar „Labukas“. Na taip, laikas bėga nesustabdomai, mokytojai sako, jog žemesniųjų klasių mokiniai labai kūrybingi. Suprantu, kad tai tiesa. Žinot, niekaip nesuvokiu, kodėl parduotuvėje po preke yra parašyta tik kaina, ar nebūtų pravartu rašyti „100-50+4/36*2(1000-999)“ ir dar ištraukti šaknį. Žinoma, aš tikrai šventai tikiu, kad gyvenime man kažkur prireiks skaičiuoti sinusą ar logaritmą. Man bus labai svarbu, kiek laipsnių sudaro kampą mano bute. Įdomu, kur galėsiu pritaikyti žinias apie revoliuciją Prancūzijoje – tikriausiai pokalbyje dėl darbo.

Jei manęs paklaustų, kokį atlyginimą norėčiau gauti, atsakyčiau: „Tokį, kokį gaudavo prancūzų karys!“ Tikriausiai po tokių žodžių negaučiau nei darbo, nei atlygio. Vis dėlto aš nebandau teigti, kad tai nėra svarbu. Taip, tai svarbu, bet galbūt ne taip labai. Posakis „Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs“ šiuolaikiniam januoliui nelabai suprantamas, labiau tiktų „Mokslo šaknų kartumas pražudys net nespėjus pajusti vaisių saldumo“.

Žinote, ko aš pasigendu mokykloje? Pamokų, kurios ugdytų žmogų kaip dorą pilietį. Gebantį mylėti savo artimą. Suaugę dažnai jaunus žmones laiko išlepintais, negebančiais priimti sprendimų žmonėmis. Kaip mums to reikia išmokti? Sprendžiant lygtis, chemines reakcijas, analizuojant, ar Faustas tapo laimingesnis nugyvenęs dar vieną gyvenimą? Baigę mokyklą, mes esame suvaromi į lagerį, kuriame kiekvienas privalome kovoti už save. Sako, mokyklos laikai yra geriausi, vėliau jų ilgėsies. Galbūt tai tik mano pesimizmas, bet aš labai abejoju, ar pasiilgsiu bemiegių naktų, pralietų ašarų prie matematikos vadovėlio, savęs žeminimo ir menkinimo už tai, kad kažko nesuprantu, baimės eiti į klasę ar išgirsti, kiek gavai už kontrolinį darbą. Mes pamirštame, ką reiškia būti laimingais, nustojame šypsotis.

Gyvename laukimu ir galvojame, kad viskas pasikeis. Tačiau ar tai pasikeičia? Eidamas gatve, retai kuris suaugęs žmogus šypsosi. Ar nebūtų pravartu nors vieną matematikos pamoką pakeisti į tokią, kurioje būtų ugdomas supratimas apie tai, kas yra laimė ir kaip jos pasiekti. Kiek daug jaunų žmonių nepakelia gyvenimo naštos, lankosi pas psichologus, yra nuolat susinervinę ir neramūs.

Depresija, anksčiau buvusi vyresnių žmonių liga, vis dažniau aplanko tuos, kurie turėtų džiaugtis gyvenimu. Daugelis sako, jog depresija – visai ne liga. Na, klysti žmogiška. Nuo gripo pasveikti lengva: išgėrei vaistų, pagulėjai lovoje ir po savaitės, o gal dar greičiau, esi sveikas. Depresiją taip pat galimą gydyti medikamentais, bet nustojus juos gerti, liga gali pasikartoti, ir taip viskas sukasi ratu. Panirti į liūdesį, apatiją yra baisu. Atrodo, gyveni, šypsaisi, bet širdyje vis kažkas ne taip. Tačiau baisiausia ne tai, o matymas, kaip dėl tavo kaltės kenčia artimieji ir tu negali to sustabdyti. Nori, bet kažkas laiko surišęs rankas bei užėmęs burną. Atrodo, šauktum: „aš atsiprašau, pasikeisiu, būsiu linksma, daug kalbėsiu, juoksiuosi, bet viskas, ką gali daryti – tai tylėti.“ Kalbėti darosi per sunku, nes kiekvienas bandymas baigiasi gniužulu gerklėje.

Tyla apkurtina, artimieji pavargsta nuolat atsimušinėti į sieną, jie šaukia: kas yra ne taip, kodėl negali būti normali, tu turi viską, bet to nevertini. Svarbiausia tai, kad pats žmogus puikiai suvokia, kad turi viską, bet kažkas jį pagavęs už kojos tempia žemyn ir nenori paleisti. Visi bandymai išsivaduoti nueina „šuniui ant uodegos“. Atrodo, atsikeli ryte ir galvoji: šiandien viskas bus kitaip. Bet taip nebūna. Kaip nutraukti kurtinančią tylą? Tai klausimas, į kurį šiuo momentu atsakyti aš negaliu.

Gal daugelis nesuprasite, ką visu tuo norėjau pasakyti. Kaip tai siejasi su tokiu didžiu rašytoju kaip Balys Sruoga. Ar kada nors pastebėjote, kiek daug jaunimo dabar juokauja, kad baigę mokyklą išvyks į Londoną dirbti valytojais? Tai yra mūsų išgyvenimo forma: pasitelkti humorą ir juoktis iš savęs taip, kaip tai darė Balys Sruoga. Po tokių išgyvenimų daugelis būtų paniręs į gilią depresiją, o jis, pasitelkęs ironiją, šaipėsi iš mirties ir žmogaus gyvenimo absurdiškumo.

Lygiai taip pat mes, jaunoji karta, gyvename juokaudami ir dėl to esame vadiname nesubrendusias, sprendimų negalinčiais priimti žmonėmis. Nors tai yra mūsų bandymas išgyventi, o jis, kaip matome, pasiteisina. Balys Sruoga – pats geriausias mokytojas, kuris mus išmokė, kad ironija – tai gelbėjimosi ratas skęstančiam jūroje.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – dvyliktasis straipsnis konkursui.

Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Nori sugriauti mitus: ekonomiškai tobulėjame žvėriškais tempais (427)

„Kai esi miręs, nežinai, kad tu miręs. Tik kitiems sunku. Lygiai taip pat yra, kai esi...

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (348)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju,...

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog...

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (106)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę ,...

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (106)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą...

Top naujienos

Meilės V. Putinui kaina: už pinigus gali parduoti ne tik tėvynę, bet ir visą Europą? (122)

„Putino samdinys“, „apmokamas Putino tarnas“, „Kremliaus lobistas“ – taip buvusį...

Suskaičiavo algų didėjimą: kam pasisekė labiausiai? (156)

Antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šalies...

V. Laučius. Kauno medžių apokalipsė (266)

Saugoti senus medžius reikia, labai gerai, kad žmonės juos bando ginti, bet stebina viena...

Kruopių miestelyje rastas sidabrinių litų lobis (14)

Akmenės rajone darbininkai aptiko lobį – iš žemės iškasė apie pusšimtį tarpukario litų...

Miestelis Airijoje, kuriame lietuviams net nebereikia anglų kalbos (424)

Dėl lietuvių kiekio Airijos šiaurėje esantis Monachano miestelis jau vadinamas mažąja Lietuva....

Lietuvė iki šiol sapnuoja Etiopijos moterų klyksmus: tai, ką pamatai čia, smegenys atsisako suprasti

„Tai unikali šalis, daugiau tokių nėra likę, - apie paslaptingąją Etiopiją sako „Boutique...

Pilvo pūtimas – ne tik prastos mitybos išdavikas: kokias ligas išduoda dujų kaupimasis

Skausmingas pilvo raižymas, spaudimas ir vis išeinančios dujos – nemalonūs pojūčiai, kurių...

Pietų pertrauka armėniškame restorane: užteko ir trijų šašlykų (6)

Vieni iš smagiausių pietų pertraukos atradimų būna tada, kai prieš vykdama nieko pernelyg daug...

Didžiausias išduotų paskolų būstui augimas – jau nebe sostinėje (7)

Keletą pastarųjų metų Vilniuje stebėtas būsto finansavimo rinkos aktyvumas išplito ir į kitus...

Ar žinote, kodėl rentgeno spinduliai dar vadinami X spinduliais? (5)

XIX a. pabaigoje vokietis Wilhelmas Conradas Rontgenas atrado naują elektromagnetinių spindulių...