45 minučių per savaitę nepakanka

Mano pamokos šiandien buvo: 1. Lietuvių kalba 2. Rusų kalba 3. Technologijos 4. Geografija 5. Kūno kultūra 6. Chemija 7. Pilietinis ugdymas. Atrodo kaip visiškai normalus dešimtoko tvarkaraštis, ar ne? Tai ir yra problema, kad ši keista sistema jau yra taip įsisunkusi, kad mums tai atrodo normalu.

Visų pirma, rusų kalbos pamokas mes turime tik dvi per visą savaite – nieko neišmokstame, nelabai ir įmanoma išmokti kalbą skiriant jai 1 valandą ir 30 minučių per savaitę. Tai kam ta pamoka? Mokiniai sėdi pamokoje, kol mokytoja kalba kažkokia nežinoma kalba ir verčia mokinius mokytis tai, ko jie net nesupranta. O jeigu yra prašoma mokyti lėčiau, į tai yra neatsižvelgiama, nes mes „a la“ ir taip nespėjam pagal programą. Manau, kad mokyti kalbą turi būti skiriama bent 4 pamokos per savaitę, jeigu tai nėra daroma, tai kam pamoka? Laiko švaistymui? Manote, aš neturiu, ką veikti? Negaliu be mokyklos nieko produktyvaus padaryti? Klystate. Visi turi hobių, užsiėmimų, sričių, kuriose nori tobulėti, o čia esame priversti sėdėti vietoje ir švaistyti savo laiką.

Kita pamoka – technologijos: mandras pavadinimas pamokai, kurioje, mano manymu, nieko neišmoksti. Taip pat dvi pamokos per savaitę, tik šios pamokos net neturi kažkokio apibrėžto tikslo. Ant šilko tapai paukščiukus ir saulytes 10 metų. Darai darbus, kurie nieko neverti, nes tikrai tapybai ir tikram menui reikia skirti daug daugiau laiko, plius, kas norės, tas užsiims visokiais menais ir pats, pats tai atras, nereikia to piršti kiekvienam, nes dažniausiai mokinius nuo šių menų tiesiog atbaido mokytojos klyksmai ir šalta atmosfera mokykloje.

Ketvirta pamoka yra geografija. Turime vieną geografijos pamoką per savaitę – rimtai? Ar tu rimtai? Vieną pamoką kažką išmoksti, kitą pamoką kartoji tą patį, nes jau visi buvo pamiršę. Absurdas. Septinta pamoka yra pilietinis ugdymas – nieko neveikimo karalius, visiškai veltui praleistos 45 minutės mano gyvenimo. Gerbiu mokytojus, kurie iš tikrųjų stengiasi išmokyti mokinius, kai jiems yra skirtos tik 45 minutės per savaitę tai padaryti. Nes šiaip tai yra neįmanoma. Viską pamiršti, nieko neveiki ir šiaip aš nelabai suprantu net pamokos tikslo. Taip, daug pamokų yra visiškai beprasmės, mano akimis, tai laiko švaistymas, nes per tą laiką, kol aš sėdėčiau trečioje pamokoje – technologijų, kurioje nieko neveikčiau – parašiau tai, ką tu dabar skaitai.

Apranga – kodėl mokyklose yra uniformos?

Mano akimis, uniformos yra tam, kad visi būtų panašūs, neišsišoktų ir kaip užprogramuoti robotai, vedami bandos jausmo, eitų ir darytų tai, kas jiems liepta. Paklausus mokytojų ar mokyklos administracijos, kodėl mes nešiojame uniformas, tikriausiai gausime atsakymą, kad neturėtumėme kištis į mokyklos vidaus reikalus, arba atsakys, kad taip gražiau – visi susitvarkę. Bet „gražu“ yra tokia subjektyvi bei neapibrėžta sąvoka, kad mes negalime sakyti vienašališkai, kas yra gražu, kas yra negražu, nes vienam gali būti gražu, kai žmonės rengiasi spalvotai, o dar kitam gali būti gražu kiekvieną dieną eiti apsirengus juodai ir blankiai.

Kodėl negalime savęs reikšti per drabužius? Šiuolaikinis paauglys nori būti individualus, bando išreikšti save visais būdais ir tai yra gerai – naujos idėjos skatina vystymąsi. Tai kodėl mus turi riboti kažkokia uniforma? (...) Suprantu, kad siekiant socialinės lygybės, yra tokia sistema, bet argi čia ne sovietų palikimas? Man uniformos kuria tokią sunkią atmosferą, kurioje sudėtinga mokytis. Šaltis krečia pažiūrėjus į savo mokyklinį pilką švarką, dar labiau krečia, kai pilki žmonės koridoriuje susilieja su pilkomis sienomis.

Kitas dalykas yra stresas mokykloje. Atrodo, kad mokykloje nori sukelti stresą – visur viskas pagrįsta žodžiu „reikia“. Tokia „reikia“ filosofija dažniausiai ir kelia daugiausiai streso. Dažniausiai informaciją grūda sausą, o už namų darbų nepadarymą gauni pamokslą apie tai, koks esi nieko vertas mokinys, kuris turi daryti tai, kas jam paliepta (…)

Taip, daug kas rūko, bet kodėl daug mokinių rūko, nesusimąstėt? Gal dėl to pačio streso, kurį kelia mokykla? Norėčiau, kad greitai mokyklose įsigaliotų žodis „noriu“: ką noriu, tą mokausi. Manau, kad dešimtos klasės mokinys jau gali pasirinkti, ką nori mokytis, ir skirti savo laiką tam. Mokytojai turėtų mažiau kištis į tai, kodėl nepadaryti namų darbai, o tiesiog tyliai pasižymėti sau varnelę prie to vaiko vardo, vėliau atnešus jau padarytus darbus, mokinys galėtų išsibraukti tą varnelę nuo savo pavardės. Be to, mokykloje turi būti kažkokios poilsio zonos, kur yra minkšti krėslai, priėjimas prie kompiuterio, knygų, o svarbiausia, kad aplinka neatrodytų kaip karo zona, o būtų jaukesnė – galbūt bibliotekoje padaryti kiliminę dangą, nuimti tuos nukarusius augalus, kurie yra kiekviename valdiškame pastate, modernesni stalai ir sukurtas jaukesnis namų vaizdas būtų ne prošal. Taip, mokykloje turi būti nuostata, kad turi mokytis, bet poilsis yra pasisekimo pagrindas!

Visi vaikšto kaip zombiai, daro tai, kas jiems pasakyta, visiškai nesigilindami į savo veiksmu prasmę. Kas bus, kai išeisi iš mokyklos? Tau niekas nenurodinės, tu būsi tu, visą gyvenimą vaikščiojai taku, kurį pramynė vos ne kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus. O tik pabaigus mokyklą atsipeikėsi, kad visą gyvenimą ėjai ten, kur net nenori, suprasi, kad tave valdė ir tu pats negyvenai, pats neturėjai stuburo ir vis dar neturi.

Dažnas dvyliktokas dėl šios priežasties net nežino, ką nori studijuoti, dėl to ekspromtu renkasi tai, ko net nežino, ar nori. Taip ir užauga žmonės be aistros, žmonės, kurie nesekė savo asmeninės legendos, o tiesiog aklai staiga paleisti rinkosi spontaniškai. Atsiprašau už atvirumą, bet nežadu būti tuo, kuo nesu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Mokiniai, norite paprieštarauti? Pasidalinkite savo nuomone! Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: