Visų pirma, švietimo sistemą reformuoti reikėtų nuo paprasčiausio dalyko – mokinių skaičiaus klasėse mažinimo. Dabartinė situacija – 30 žmonių klasėje – yra mažų mažiausiai absurdiška. Per 45 minutes mokytojas negali skirti pakankamai dėmesio kiekvienam mokiniui atskirai ir taip atsiranda didelis atstumas tarp mokinių ir mokytojų: mokytojai tik ateina į klasę, 45 minutes paskaito kažkokiai auditorijai ir išeina. Joks ryšys tarp mokytojo ir mokinio neužsimezga, dirbama tarsi konvejeriu – taip mokiniai pasijaučia beverčiais, tik taip ir atsiranda nenoras lankyti pamokų.
Visų antra, trūksta paprasčiausių paaiškinimų – kam to man reikės gyvenime? Ima atrodyti, kad dėstomų dalykų reikalingumo nebesupranta ne tik mokiniai, o ir mokytojai. Ypač šis klausimas aktualus 9-10 klasėje, kuomet mokiniai daugiau mažiau yra nusprendę, kuria kryptimi nori eiti, tačiau privalomai turi mokytis dalykus, kurių jiems vėliau neprireiks. Tada ir dingsta visa motyvacija, o viskas, ką mokytojai sako: „Nieko nepadarysi, tokia programa. Pakentėk iki 11 klasės, tada galėsi pats rinktis dalykus, kurių nori“. Tai kaip tokioje aplinkoje mokiniai turi išlaikyti motyvaciją?
Manau, kad Sauliaus Jurkevičiaus rašinyje atskleidžiamas sovietinis požiūris į mokyklą: drausmė ir baimė. Nesutinku su tokiu požiūriu: nors mokinys turi jausti pagarbą mokytoju, bet neturi jo bijoti. Tik užsimezgus artimam ryšiui tarp mokinio ir mokytojo, mokinys nebesijaus tik kažkokia prekė konvejeryje, kuri važiuoja pro mokytoją.
Ir visų trečia, mokykloje labai svarbus ir mokinių balsas ir, mano nuomone, 9-12 klasių moksleiviai tikrai yra pakankamai brandūs, kad galėtų dalyvauti mokyklų tarybose. Mokykla neturi likti tik švietimo įstaiga, o turi tapti ir mums, mokiniams, atsiskleisti padedančia vieta, kur visada jaustume mokytojų palaikymą. Mes, mokiniai, mokykloje praleidžiame pusę dienos ar net ilgiau, 12 metų, todėl labai svarbu kartu su mokytojais ir tėvais siekti kompromiso kuriant gerą, saugią mokyklos aplinką.
Nereikia nuolaidžiauti mokiniams – reikia su jais kalbėtis. Tik mokytojams supratus, kad kiekvienas mokinys – individuali asmenybė, reikalaujanti dėmesio, dings ir, cituoju S. Jurkevičių, „psichologiškai pažeidžiama, silpna karta“. Mokytojai ir mokiniai neturi dirbti tik dėl „pliusiuko“, o siekti susieti mokomus dalykus su gyvenimu ir išsikelti tikslus, kurie įkvėptų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!