Pati esu dešimtokė ir mokykloje būnu kiekvieną dieną. Noriu ir aš išsakyti savo nuomonę.
Visų pirma, nemanau, kad mokykla yra bloga įstaiga – jos idėja yra tikrai gera, tačiau ji turi gana daug trūkumų.
Pavyzdžiui, pirmasis – rėmai. Aš esu absoliuti humanitarė, dievinu socialinius mokslus, literatūros, lietuvių kalbos, istorijos pamokos man pralekia nepastebimai. Tačiau matematikos, fizikos, chemijos, biologijos pamokos sekasi kiek sunkiau. Stebina kai kurių mokytojų ir pačios sistemos požiūris, kad „privalai viską mokėti gerai“. Manau, gana logiška, kad negali visko mokėti taip pat gerai, nebent mokslai yra tavo vienintelė veikla ir gyveni grafiku „valgau-mokausi-valgau-mokausi-einu miegoti“.
Gana skaudu, kad mokykla skatina tokių tradicinių „prestižinių“ profesijų kaip teisė, medicina, inžinerija pasirinkimą. Labai neatsižvelgiama į pačio žmogaus norus ir poreikius. Turiu draugų, kuriuos domina dailė, dizainas, režisūra, muzika, tačiau šie dalykai mokykloje yra tarsi „nereikalingi“ mokslai, o tie, kurie juos pasirenka, yra nuvertinami arba būna sutraiškyti požiūrio, kad „menininkai nieko nepasiekia“. Ironiška, tačiau būtent teisininkai bene dažniausiai mina darbo biržos duris. Mano nuomone, žmogus, turintis meninių gabumų, daug daugiau pasieks būdamas menininku, o ne mediku, nemėgstančiu savo darbo.
Kitas dalykas – mokytojai. Man pasisekė, kad mano mokykloje yra daug nuostabių specialistų, sugebančių motyvuoti ir pajuokauti bei puikiai išdėstyti medžiagą,siekiančių to, kad pasidomėtumėme daugiau. Sakau „pasisekė“, nes, kaip pastebėjau, daugelyje Lietuvos mokykloje to trūksta. Ir puikiai suprantu, kad mokytojų atlyginimas yra apgailėtinas, jų padėtis visuomenėje nuvertinama ir dažnai tenka mokyti nemotyvuotus, išsišokančius bendraamžius (už kuriuos man labai gėda), tačiau pačiai teko susidurti su tokiais mokytojais, kurių pamokos planas yra toks:
1. Pasisveikiname;
2. Atsakinėjame;
3. Liepiu atsiversti vadovėlį ir skaityti, daryti pratybas, o pats tuo tarpu sėdžiu prie kompiuterio ar žiūriu pro langą (Aiškinti kažką? Ne, ne, tikrai ne.)
4. Pamoka baigta.
Blogiausia, kad pasiklausęs dalykų, kurie tau yra neaiškūs, jautiesi lyg nusikaltėlis, sutrukdęs mokytojui šventą poilsį. Dar blogiau yra mokytojai, kurie nesugeba suvaldyti savo emocijų ir pradeda rėkti vien dėl rūškanos nuotaikos ar todėl, kad kažko nesupranti. Juk jie – suaugę žmonės, ne maži vaikai ir turėtų bent jau mėginti sutvardyti emocijas, to reikalauja jų kompetencija ir darbo pobūdis. Net graudu būna, kai bendraamžiai pasakoja apie šių specialistų poelgius, kai jie pradeda isterikuoti tarsi maži vaikai, negavę saldainio, nors niekas nieko blogo nepadarė. Todėl ir gerbiu mokytojus, kurie supranta, ką daro, skatina mokymąsi ir yra objektyvūs.
Egzaminai. Ką tik buvusi dešimtos klasės patikra nepasirodė labai sunki ar neįveikiama, net keista, nes daugelis mokytojų šiuo „baubu“ gąsdino jau seniai. Tačiau dvyliktos klasės egzaminai kelia baimę jau dabar, nes kiekvieną dieną matau pabalusius, sulysusius dvyliktokus, kuriems pasiseka, jei sugeba išsimiegoti bent penkias valandas. Man atrodo nesąžininga, kad visos žinios ir gebėjimai, kurie yra pasiekiami per 12 metų, yra įvertinami kelių testų metu. Testų, dėl kurių nemiegama ir prasinervinama ištisas naktis. Ar verta yra taip sureikšminti šiuos egzaminus, padaryti juos pagrindiniu dvylikos metų išsilavinimo rodikliu?
Būsimasis matematikos brandos egzaminas, kuris tapo privalomu, man kelia nerimą. Ir suprantu, kad „reikia būti belenkokiu durnium, kad neišlaikytum“. Kai kurių mokinių tikslas yra ne „išlaikyti“, o išlaikyti „gerai“ ar net „puikiai“, tačiau ne visi yra tiksliukai ir ne visi sugebės tai padaryti be korepetitorių, samdomų iš tėvų kišenės.
Manau, kad pagrindinė problema, kodėl moksleivių lygis prastėja, yra ta, kad yra tokių, kurie nejaučia atsakomybės už savo mokslus, mokosi ne dėl savęs, o dėl to „kad mama liepė“ arba nesimoko išvis (juk svarbiausia yra gauti 4, kad perkeltų į kitą klasę).
Vertinimo sistema pažymiais nėra labai tinkama. Taip, yra testų ar kontrolinių, kurių vertinimo taisyklės yra griežtai reglamentuotos, tačiau kaip objektyviai galima įvertinti atsakinėjimą žodžiu, namų darbus, mokinio asmeninę nuomonę, gebėjimus? Atsimenu, kaip kartą mokytoja davė testą „iš bendro žinojimo“. Juk pas kiekvieną jis yra skirtingas! Be to, neretai pažymiai yra rašomi už gražias akis ar už tai, kad kažkam (ne)patinki.
Manau, kad reiktų labiau atkreipti dėmesį ne į skaičiukus dienyne, o į žinių bagažą. Pamokos neturėtų tapti lažu ar bausme – tai turėtų tapti vieta, į kurią pats nori eiti ir tobulėti, pasirinkti sritis, kuriose nori tai daryti ir paskirti tam laiko. Nemanau, kad įmanoma priversti žmogų kažko siekti, jei jis pats to nenori. Dažnai po pamokų einu į nemokamas paskaitas ir pagalvoju – jei mokykla veiktų tokiu principu, kad pati galėčiau pasirinkti, kur noriu tobulėti, tikrai eičiau į ją su dideliu noru. Be to, žmonės, kurie nėra tokie gabūs, tarkime, istorijai, galėtų daugiau laiko skirti fizikai. Taip naudos gautų visi – tiek patys fizikai, tiek istorikai, tiek mokytojai.
Tokiu būdu mokykloje galėtų atsirasti ir kitų mokslo šakų ar pagrindų, pavyzdžiui, daugiau kalbų, teisės, kūrybinio rašymo, politikos, ar tiesiog paprastų išgyvenimo įgūdžių, kurių dabar mokykloje verkiant trūksta. Na, prisipažinkite, tie žmonės, kurie jau baigę mokyklą – kiek iš jūsų atsimenate, kas yra Talio teorema? Kokiai literatūros srovei priskiriama Žemaitė? Kuo skiriasi mejozė nuo mitozės? Kokia yra tiesinės funkcijos formulė? Suprantu, kad visi šie dalykai yra svarbūs „bendram išprusimui“, tačiau ko jis yra vertas, jei po dešimties ar net mažiau metų žmonės viską užmiršta? Kodėl negalima vaikų loginio mąstymo ugdyti ir kitais, praktiškesniais būdais?
Dažnai po tokiais laiškais randu pilna komentarų kaip: „Vaikeli, pratinkis, užaugsi, bus blogiau, gausi mažą atlyginimą, privalėsi paklusti sistemai, dirbsi dar daugiau, mokėsi didelius mokesčius, tai, ką išgyveni dabar yra tik uogytės.“ Nepykite, bet ši mintis man yra absurdiška. Tai ką tada mums, jauniems žmonėms, daryti? Sėdėti ir tyliai burbėti po nosimi? O gal emigruoti į šalis, kuriose viskas yra geriau?
Suprantu, kad problemų Lietuvoje yra ne tik švietimo sistemoje – jų yra visur, tačiau mes šias problemas galime spręsti kalbėdami garsiai, reikšdami savo poziciją ir siūlydami būdus, kas galėtų būti pakeista. Net jeigu valdžia į juos nesugebės atsižvelgti, mes bent jau parodysime, kad mums – ne vis vien, sukelsime diskusijas ir pritrauksime dėmesio.
P.S.: įsivaizduokite situaciją: prie jūsų prieina pensininkas, įspiria į koją ir atima pinigus. Jūs raitotės iš skausmo, nesuprantate, kas vyksta, o tas žmogus pasako: „Vaikeli, pratinkis, senatvėje kojas dar ne taip skaudės ir dar ne tiek pinigų iš tavęs atims.“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mokiniai, mokytojai, tėveliai, norite pasidalinti savo nuomone, paprieštarauti? Laukiame Jūsų minčių laukiame čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt.