Esu eilinė Lietuvos Respublikos moksleivė. Ir aš 5 dienas per savaitę susiduriu su tomis pačiomis problemomis. Tai mūsų tėvynės švietimo sistema. Mes, mokiniai, ariame kaip ir suaugę žmonės 8 ir daugiau valandų. Septynios pamokos nėra aštuonios valandos, tačiau net ir pertraukos mums nepriklauso. Per pertraukas einame pas mokytojus, tvarkome kitus reikalus, parašome atsiskaitymus, kuriuos praleidome ir net neturime laiko atsipūsti.
Mums laisvas laikas nepriklauso.10 minučių – į tą laiką įskaičiuojama viskas. Neretai net į tualetą nueiti nespėji. Mes taip norime pertraukų... Protinis darbas toks pats sunkus kaip ir fizinis. O jei nori lauke pasivaikščioti ir pravėdinti galvą, turi pasirinkimą: arba leisti laiką mokykloje arba eiti su mokyklinėms uniformomis, nes paltų ir striukų pasiimti mums taip pat neleidžiama.
Kartais esame priversti pasilikti konsultacinėse pamokose. Pakartosiu – priversti. Jos nėra privalomos, tačiau neretai mokytojai patys pažeidžia mokyklos taisykles. Jos sukurtos mums, tik mums, mokytojams tas negalioja. Mes, Lietuvos mokiniai, šąlame mokyklose. Nejaugi turėdami teisę į mokslą, turime šalti rankas ir kojas mokykloje įstaigoje, kurioje mums turi būti suteiktas šildymas. Išgirstame pasiūlymų užsidėti švarką. Jis nešildo. Šilčiau rengtis? Megztiniai turi būti be gobtuvų, vienspalviai, be ornamentų, nes tokios mokyklos taisyklės. Mes esame priversti laužyti taisykles, už ką vėliau esame baudžiami, nors šitoje situacijoje kalti ne mes.
Šaltuoju metų sezonu daug sergančiųjų. Varstome gydytojų kabinetų duris, stengiamės pasivyti bendraklasius pamokų kurse, tačiau ir vėl susergame, nes esame šaldome. Einame į mokyklą su mintimi, kad galbūt šiandien mokykloje bus šilčiau. Tačiau ne ta mintis mums turi kirbėti mintyse. Mes turime mąstyti apie mokslus, apie artėjančius atsiskaitymus, egzaminus, bet kaip mes galime tai padaryti, kai mūsų kūnus veria šaltis?
Egzaminai? Oi, taip, apie juos tikrai nepamirštame. Mokytojos kala į galvą mintį apie egzaminus, namie vėl girdime tą stebuklingą žodį, tačiau mums nuo to ne geriau. Mes tik dar labiau jaudinamės, kaip gauti geresnį balą, kaip išmokti, kai laiko tiek mažai, kaip užpildyti poros metų spragas. Kiekvienai mokytojai svarbiausias jos dalykas, dėl to gauname krūvą namų darbų, kurie atima dar dvi ar keturias mūsų gyvenimo valandas. O kur neformalusis ugdymas, būreliai, parodos, spektakliai, privaloma literatūra?
Kaip mums viską spėti, kai paroje tik dvidešimt keturios valandos? Kada visa tai baigsis? Galbūt mes greitai to ir nesulauksime, tačiau tikiu ir noriu tikėti, kad kita karta augs visai kitaip mąstant. Pirmiausia savo galvose, tada – švietimo sistemoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mokiniai, mokytojai, kviečiame pasidalinti savo mintimis ir nuomonėmis! Kaip jūs jaučiatės mokykloje? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“.