Modeliu Milane dirbusi mergina su siaubu prisimena patirtas kančias

 (61)
Visi tikriausiai tik ir tepasakoja istorijas, kaip jiems pavyko numesti ne vieną reikalingą kilogramą. Mano istorija – visai kitokia. Dar būdama dešimtoje klasėje susirgau anoreksija. Buvau graži aukšta mergaitė, kurią pastebėjo į mokyklą atvykę modelių agentai. Jie man pasiūlė numesti kiek svorio (tiesiai šviesiai pasakė, kad esu per stora), nors buvau 175 cm ir svėriau 60 kg.
© Delfi nuotr.

Ėmiau sportuoti, tačiau svoris ne tik kad nekrito, bet dar labiau paaugo. Tuomet ėmiau mažinti maisto porcijas, gėriau daug vandens. Deja, kilogramai tirpo lėtai. Kaip tik sulaukiau skambučio iš agentūros, paprašė atvykti pas juos. Kelias dienas nieko nevalgiau (maistą nešdavausi į savo kambarį, kad tėvai nematytų, kaip jį sušeriu šuniui, ribojau geriamo vandens kiekį).

Nuvykus į agentūrą svėriau taip trokštamus 53 kg. Mane išsiuntė į Milaną. Ten pamačiau daug labai gražių už mane daug lieknesnių manekenių. Norėjau būti kaip jos. Išmokau iš kambariokių manekenių, kaip apgauti skrandį: per dieną suvalgydavau tik salotos lapą, agurką arba obuolį. Gerdavome tik vandenį. Jaučiausi labai prastai, nuolat svaigo galva, greit pavargdavau, tačiau žinojau, kad tai dėl „grožio“. Nesustoti skatino ir dizainerių pagyros, kad esu labai liekna (juk jiems tereikia pakabų)...

Tuo metu mano KMI tebuvo 16,5. Tačiau aš toliau badavau, galiausiai nebepajėgiau dirbti, mane išsiuntė atgal į Lietuvą. Pamatę tėvai mane išsigando, tačiau aš gyniausi, kad viskas gerai. Aš nevalgiau nieko, ką tėvai atnešdavo. Pykomės. Jie vežė mane pas gydytojus, tačiau tai mažai gelbėjo. Galiausiai išsekau taip, kad atsidūriau reanimacijoje: dėl elektrolitų trūkumo sutriko širdies darbas, kojos dėl baltymų trūkumo ištino... Ligoninėje praleidau mėnesį.

Po to mane perkėlė į skyrių, kur toliau tęsė gydymą, per prievartą maitino. Tas periodas buvo labai sunkus. Galiausiai po vienerių metų aš galima sakyti sveikau – svėriau jau 60 kg. Pripažinau savo ligą. Pradėjau pamilti save tokią, kokia esu, tačiau tai padaryti buvo sunku. Nuo bado, o po to sekusio papilnėjimo, mano kūną išvagojo strijos, kojas bjaurojo celiulitas – kad ir kokia jauna ir plona tebuvau...

Aš dėl to labai jaudinausi ir nusprendžiau susiimti. Kasdien ėmiau po 1 val. intensyviai sportuoti su treniruokliais, papildomai 30 min. skirdama jogai ir meditacijai. Visiškai atsisakiau ne sveikų produktų, ėmiau valgyti virtą, troškintą maistą. Taip dar po vienerių metų sustiprėjau, nuo kojų dingo celiulitas (strijos, aišku, liko, tačiau dėl jų dabar nebeliūdžiu – jos man kasdien primena kokį sunkų kelią nuėjau ir kad privalau nepasiduoti).

Šiuo metu esu 175 cm ir sveriu 70 kg, tačiau mano didžiąją dalį kūno sudaro raumenys. Jaučiuosi sveika, graži ir pagaliau laiminga. Linkiu ir Jums pamilti save.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kada, jei ne dabar? Tokia mintis gali tapti šaunia pradžia visiems, nusprendusiems, kad metas kažko imtis, jei atvaizdas veidrodyje netenkina. Pavasaris tam puikiai tinka, todėl kviečiame visus, jau besidžiaugiančius juos tenkinančiais pokyčiais, pasisakyti ir įkvėpti kitus!

Pasidalink savo sėkmės istorija, papasakok, kaip siekei savo tikslo, ir paskatink kitus nepasiduoti! Padrąsink tuos, kurie dar svarsto apie registraciją į pirmąjį bėgimą ar niekaip nepradeda sveikai maitintis, nes bijo, kad toks maistas jiems bus neskanus!

Už įkvėpimą ir tavo aprašytus pokyčius vienam žmogui padovanosime tris knygas! Savo istoriją galite siųsti pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“ arba spausdami pilką mygtuką čia.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (328)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (101)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (98)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (86)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.