Mitybos specialistė: kodėl patiriame valgymo sutrikimus

 (6)
Ne kartą teko išgirsti klausimą – kokią įtaką masinės informacijos priemonėse ir apskritai visuomenėje įsigalėjęs kūno kultas turi valgymo sutrikimų atsiradimui. Iš pirmo žvilgsnio viskas gan paprasta – jauni žmonės, ieškodami tapatumo, nusitveria „laimės receptų“ (numesi svorį – būsi laimingas, auginsi raumenis – taip pat), jais sekdami, pradeda kankinti kūną ir dvasią, bet gamta greitai tam pasipriešina – pradedama persivalgyti ir svoris užauga dar didesnis; vystosi bulimija – žmogus persivalgo ir vemia, siekdamas išlaikyti bent jau buvusį svorį.
© Shutterstock nuotr.

Krentama į anoreksiją, kai svoris katastrofiškai mažėja, trinka fizinė ir psichinė sveikata, mąstymas susiaurėja – mintys tik apie maistą.

Kaip čia nutinka, kad vieni suserga, kiti atlaiko visuomenės spaudimą? Dar įdomiau - kas vyksta su pačia visuomene (ir ją atspindinčiomis masinės informacijos priemonėmis), kad joje dominuoja labai paprastas, konkretus, šiaip jau būdingas mažiems vaikams, pasaulio suvokimo būdas: kūnas (dietos, išvaizda), turtai, postai ar kiti fiziškai apčiuopiami, konkretūs dalykai tampa visa ko matu.

Turbūt kiekvienas, bandantis atsakyti, būtų teisus, nes visos perspektyvos vienodai svarbios, apmąstant bendražmogiškas problemas. Aš bandysiu remtis savąja patirtim ir žiniomis, kurias įgijau, daugelį metų dirbdama su dvasiškai ir fiziškai kenčiančiais žmonėmis – savo pacientais.

Pastaruosius penketą metų vadovavau Valgymo Sutrikimų Tarnybai Jungtinėje Karalystėje, Kento grafystėje. Teko ieškoti būdų, kaip padėti labai sergantiems žmonėms. Didžiausiu atradimu tapo MBT – mentalizacija pagrįstas gydymas, kurio teorija remiasi ankstyvuoju žmogaus savasties (savojo „aš“) vystymusi ir paaiškina ne tik daugelio psichinių bei fizinių negalių atsiradimą, bet ir leidžia naujai pažvelgti į visuomenėje vykstančius reiškinius.

Mentalizacija, remdamasi psichologinės raidos teorijomis, teigia, jog augant ir vystantis, mūsų „aš“ arba savastis (angl. self) praeina keletą raidos etapų: kūniškasis aš – kai pasaulis suvokiamas tik fizinės realybės (daiktų, kūnų, veiksmų) rėmuose - „verkiu – mama prieina, pamaitina, ištiesiu pirštą – mama žiūri ten, kur rodau ir t.t.“; 2 – 3 m. amžiuje būdingos būsenos, kai nėra ribos tarp fantazijos ir realybės – „jei manau, kad vilkas po stalu tai jis ir YRA po stalu“; taip pat ir priešingos būsenos - kai fantazija ir tikrovė visiškai atskirtos viena nuo kitos - pvz. vaikas žaidžia, kad jis šuniukas, tai ir elgiasi lyg šuniukas, bet liovęsis žaisti, supyksta ir protestuoja, jei toliau suaugęs bando tęsti žaidimą.

Tik 4 metu amžiuje pradeda formuotis (baigia apie 6-uosius metus) reflektyvus arba mentalizuojantis „aš“, kai vaikas pradeda suvokti, kad jo bei kitų žmonių poelgiai yra jų minčių, troškimų, fantazijų, įsitikinimų ir jausmų rezultatas.

Mentalizavimas būdingas suaugusiam žmogui, jo dėka mes reguliuojame savo jausmus, bendraujame su kitais ir suvokiame save kaip mąstančią, jaučiančią, turinčią dvasinių ir kūniškų poreikių asmenybę (jaučiame savo „šerdinį“ „aš“). Tam, kad išsivystytų geras gebėjimas mentalizuoti, vaiką turi supti pakankamai gera aplinka, kur jis gerbiamas kaip atskira asmenybė su savo mintimis, jausmais ir poreikiais .

Gebėjimas mentalizuoti blogėja streso metu arba emociškai svarbiuose santykiuose . Tuomet žmogus pradeda funkcionuoti aukščiau minėtose būsenose: „jei manau, kad tu blogas tai tu ir esi blogas“ - nėra ribos tarp vidinės ir išorinės realybės; „susipykau su partneriu – nusipirksiu naują suknelę ar eisiu į klubą“ ir t.t. Dėl streso „įsijungia“ vaiko psichika - nėra gebėjimo apmąstyti ir suvokti, kas įvyko, diskomfortas bandomas išspręsti „fizinėmis“ priemonėmis , veiksmais – perkami daiktai, vartojamas alkoholis, puolama į naujas pažintis... Prisiminkime, jog bendraudami su savo vaikais, tėvais, partneriais, įsimylėję lengviau „pametam“ pusiausvyrą, kartais pasielgiam taip, jog paskui, situacijai nutolus, patys stebimės savimi. Visa tai normalu, būdinga mums visiems, nes „vaikiškasis“ buvimo būdas laikinai apgina nuo jausmų, kurių tuo metu negalime suprasti ir ištverti.

Jei vaikas augo nesaugioje aplinkoje, kur nebuvo pakankamai vietos jo jausmams, mintims ir poreikiams , suaugęs toks žmogus silpnai jaučia savo „šerdinį aš“, blogai reguliuoja emocijas ir net menkiausio streso ar artimų santykių kontekste pradeda mąstyti, jausti vaikiškuoju būdu. Ir kai sakau „nesaugi“ aplinka – tai nebūtinai smurtas ar prievarta, tai gali būti tiesiog aplinka, kurioje tėvai dirba dieną naktį, ar aplinka, kur vaikas mylimas tik už rezultatus, t.y . tokios augimo situacijos, kai vaiko mintys, jausmai, poreikiai nėra atpažįstami ir gerbiami, vaikas tėra tėvų vizijų įkūnijimas.

Panašu, kad augant gyvenimo tempui, vis mažiau laiko lieka vienas kitam, daugėja ir patiriamo streso. Streso akivaizdoje žmonės vis labiau praranda pusiausvyrą ir pradeda funkcionuoti daiktiškoje, fizinėje realybėje. Kūdikystėje ji ramino – mama prieidavo pravirkus, o jei ir to nebuvo, tai – eikim dar labiau į kūną - pajutus diskomfortą pilve ir „pakakojus“ – palengvėdavo.

Daugiau darbo, pinigų, daiktų, „tobulas“ kūnas, dietos, „sveika“ mityba, mokymasis dėl pažymio, o ne iš smalsumo – visa tai vaikiškojo psichikos funkcionavimo pavyzdžiai. Nesaugių tėvų - nesaugūs vaikai , jie dar labiau tiki, kad dietos laikymasis ar raumenų auginimas, pinigų kaupimas ir daiktų vartojimas pašalins tą neaiškų nepasitenkinimą, diskomfortą, jaučiamą viduje. Žurnalai, televizija, kuriami tokių pačių nesaugių žmonių, perša daiktiškus, fizinius sprendimus bet kokiai problemai ir tam nėra galo, nes, suprantama, joks daiktas, maistas ar veiksmas pats savaime negali užpildyti nerimo ir tuštumos ten, kur turėjo būti saugūs ir meile pagrįsti santykiai. Tas pats jei alkanam žmogui siūlytum akmenis...

Valgymo sutrikimai visuomet prasideda kaip noras „kažką pakeisti“. Diskomfortas - per stiprus ištverti ir apmąstyti, psichika „krenta“ į „vaikystę“ – „pakeisiu kūną – pagerės“ - pasaulis suvokiams tik fizinės realybės rėmuose; „manau, kad esu stora, tai ir ESU stora“ - nėra ribos tarp vidinės ir išorinės realybės; „aš nemirsiu, nors ir nevalgau“ - fantazija ir realybė visiškai atskirtos. Badavimas ar persivalgymai (fiziniai veiksmai) nors ir kiek kartojami tik tolina nuo pagrindinio poreikio – saugaus mylinčio santykio su savimi ir kitais. Prasideda užburtas, ratas vedantis į psichologinį ir fizinį sunykimą.

Abejoju, ar galima kaltinti masinės informacijos priemones dėl valgymo sutrikimų išprovokavimo.

Mano galva, tiek žmonės, kenčiantys nuo valgymo sutrikimų, tiek žmonės, visomis jėgomis atsidavę vien kūno tobulinimui, „sveikai“ mitybai, karjerai, turtams, valdžiai ar kitoms fizinės realybės formoms yra tie patys nesaugūs vaikai, kuriems sunku jausti, mąstyti ar taikiai bendrauti su savim ir kitais šiame išties sudėtingame šiuolaikiniame pasaulyje.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Esate patyrę valgymo sutrikimų? Norite pasidalinti patirtimi ir padėti kitiems? Rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt. Primename, kad DELFI Piliečio rubrikoje publikuojamų tekstų autoriai kiekvienos savaitės pabaigoje gali gauti ypatingą prizas už geriausią istoriją, pranešimą apie įvykį ar puikiai pateiktą nuomonę!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ko nori urėdai? (48)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (529)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (491)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.

Susitikinėjau su „barakuda“ – ji mane išmokė svarbaus dalyko (221)

„Jei reiktų pasakyti, kad barakuda visada blogai, pasakyčiau, kad ne“, – ne vieną stebinančią mintį DELFI diskusijų skiltyje išsakė komentatorius „Konfucijus“. Perskaitęs atvirą vaikino istoriją „Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“, jis išdrįso viešai pasidalyti savo mintimis apie sutiktas moteris, kurioms labiausiai rūpėjo jo pinigai. Dalijamės jo diskusijų skiltyje paskelbtu pasakojimu ir kviečiame atsiųsti savąjį el.p. pilieciai@delfi.lt.

Studento pagalbos šauksmas: bendrabutis – prastas, o administracija mumis naudojasi (64)

DELFI sulaukė pasipiktinusio, Lietuvos sporto universiteto studentu prisistačiusio žmogaus skundo, kuriame jis sukritikavo sprendimą priverstinai apklausti šio universiteto studentus. Pasak skundo autoriaus, prisijungiant prie informacinės sistemos, buvo privaloma atsakyti į apklausą apie universiteto autonomiją. Be to, skaitytoją stebina ir minėto universiteto bendrabučio sąlygos. „Labai liūdna, kad aukštosios mokyklos administracija, besigirdama moksliniais pasiekimais, pamiršta paprastas studentų gyvenimo sąlygas“, – rašė skundo autorius. Jo laišką ir universiteto komentarą galite rasti žemiau.