Ministre, socialiniai mokslai nėra tiesiausias kelias į darbo biržą

 (25)
Visuomenėje po kiekvieno abitūros egzaminų turo kyla diskusijos dėl specialistų poreikio šalyje. Ir nepaisant to, jog socialinių mokslų paklausa tarp abiturientų nemažėja, jau ne pirmi metai susiduriama su nuomone, jog „socialiniai mokslai – tai tiesiausias kelias į darbo biržą“. Panašią poziciją neseniai garsiai išreiškė švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis.... Bet, gerbiamas Ministre, nesutinku su Jumis.
© Shutterstock nuotr.

Galiu drąsiai tvirtinti, remdamasi savo pavyzdžiu, jog baigusiems socialinius mokslus atsiveria ne darbo biržos durys, priešingai, gabūs absolventai realizuoja save ne tik lietuviško kapitalo įmonėse, bet ir tarptautinėse, kur darbščiam ir atkakliam jaunimui atsiveria plačios galimybės.

Stodama į universitetą rinkausi socialinių mokslų bakalaurą, vėliau tęsiau tos pačios krypties magistro studijas, tačiau baigus studijas ilgai darbo ieškoti neteko. Dar studijuodama pradėjau dirbti pagal specialybę. Bene 80 proc. kurso bičiulių ketvirtame kurse taip pat dirbo. Žinoma, nei aš, nei studijų draugai nestartavome su didesniu nei vidutinis uždarbiu, prioritetas buvo praktika ir patirtis, pažintis su verslo procesais bei darbo specifika.

Tačiau daugelio studijuojančių ir ne vien socialinius mokslus finansinės grąžos lūkesčiai kur kas didesni. Neretai darbo patirties neturintis absolventas tikisi gauti atlyginimą, kuris yra didesnis nei vidutinis darbo užmokestis šalyje ir darbo pasiūlymais už minimalų uždarbį net nesidomi. Tuo tarpu darbdaviams nereikalingi jaunieji „specialistai“ su nutolusiais nuo realybės norais. Nereikia suprasti, jog turėtų būti skatinamas darbas pusvelčiui, bet akivaizdu, jog be darbo praktikos net ir geriausias absolventas sunkiai gali kokybiškai išpildyti darbines funkcijas.

Dažnai sutinkama ir tokia nuomonė, jog studijuoti socialinius mokslus daug paprasčiau ir dauguma juos studijuojančių yra lengvo kelio ieškotojai. Tačiau studento gilinimasis į studijų procesą ir motyvacija nepriklauso nuo studijų krypties. Kita problema jei studijas renkamasi pagal kainą ir mitus, jog siekiant diplomo teks įdėti mažiau pastangų. Tai užprogramuoja jaunuolių studijuojančių socialinius mokslus atsainumą ir abejingumą, kuris toliau užsuka visą neigiamų pasekmių ratą: studentai neturi motyvacijos pačiam studijų procesui, nėra suinteresuoti stengtis ir siekti įsigilinti daugiau nei į studijų minimumą, nori, jog baigus studijas darbas rastų juos pats, o atlyginimas atitiktų išties nerealius lūkesčius.

Taigi iš esmės studijuojančio jaunuolio požiūris į studijas nepriklauso nuo mokslo krypties. Nemotyvuotų studentų skaičius stebina ir net gąsdina ir tai nėra būdinga vien socialiniams mokslams. Juk lyginant stojančių ir bedarbių skaičius struktūriniu požiūriu, akivaizdu, jog stojančių ir baigusių studijas bedarbių santykis tiek socialinių mokslų, tiek tiksliųjų mokslų sritims yra panašus.

Pasikartosiu, problema nėra susijusi su mokslų kryptimi. Panašu, jog galimą problemos priežastį – motyvacijos trūkumą – lemia situacija, kai moksleiviai baigę gimnazijas renkasi šablonišką kelią: žūtbūt nori įstoti į aukštąją mokyklą, dažnai net nežinodami nei kokią specialybę rinktis, nei kokį darbą svajoja dirbti. Tai gali paskatinti rinktis pigiausias studijas, kurias „per sukąstus dantis“ pabaigę absolventai nepasiima iš universiteto visų jiems suteiktų žinių ir jie netampa gerais specialistais, kurių išskėstomis rankomis lauktų darbdaviai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (410)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...