Mea culpa, mea maxima culpa...feljetonas

 (7)
„Gerbiamieji, nostalgiškai menu laiką, kai išsidūkau Sąjūdžio mitinguose skandavusi už Nepriklausomybę. Jau kuris laikas esu į pensiją įkritusi, bet... vis dar gyva! Ir tebesu jautri, nors ir su lazda.
Rygoje gedima žuvusiųjų prekybos centre "Maxima"
© RIA/Scanpix

Pasižiūrėjau reportažą iš Latvijos, susinervinau: kaip gali parduotuvė šitaip kalbėti apie savo žuvusius pirkėjus!

Išėjau duonos nusipirkti. Bet nutariau būti solidari su latviais. Taigi – pirkti ne „Maximoje“. Tegu sau pajunta, ką reiškia paprasto kliento nuomonė, jei parduotuvė, sugriuvus pastatui, net neprisimena posakio „mea culpa, mea culpa, mea maxima...“!

Stabtelėjau mielos – nors ir praskolintos - sostinės sankryžoje, kur subėga net penkios gatvės: Žalgirio, Rinktinės, Apkasų, Minties, Tuskulėnų. Pasvarsčiau – į kurią čia pusę pasukti norint nepirkti pas tuos, kurie negalvoja apie žuvusius žmones. Aišku, galvoja kitaip – bus jiems tų pirkėjų.

Ir čia pagavau esanti „Maximų“ apsuptyje. Pala: buvau matematikos mokytoja. Tai svarstau vaizdžiai: jei paimtumėte skriestuvą ir, įbedę į sankryžos tašką žemėlapy, apibrėžtumėte apskritimą – gautumėte labai gerą rezutatą: viena, antra, trečia, ketvirta...„Maxima“. Į kurią pusę bepasisukčiau – artimiausius nuo šimto iki trijų šimtų metrų skirtingo dydžio „Maxima“.

Labai neblogai – jokios konkurencijos. Prisimenu: tūnojo keletą metų vieno namo pusrūsyje „Pumpuro“ parduotuvėlė. Užsidarė. Taip pat užsidarė priešingoje pusėje, už didžiosios „Maximos“ kita – be pavadinimo. Aš jų iki šios dienos ir nepasigedau.

Taigi, stoviu sankryžoje, dega žalia, bet aš nežinau, kur link eiti – vis dar noriu būti tokia iš principo solidari, kupina sąjūdžio dvasios, ori, besivadovaujanti doros vertybėmis.

Ir čia pat sustoja dideli ratai, į juodas duris paneria blizgus stiklas, išlenda pro langą lietuviška nosis:

- Durna tu boba, eisi ar ne? Per tokias paskui baudas gaunam.

Staiga nutyla, sumurma:

- Sorry..., mokytoja.

Tada mano principingumas išblėsta. Turėčiau eiti kažkur žymiai toliau, o gal autobusu važiuoti – iki... iki kur? Štai tau ir solidarizuokis. Turėjau pagalvoti žymiai protingiau: argi „Maxima“ kalta, kad ji tave apsupo? Juk yra konkurenciją skatinantys įstatymai, ką? Ir institucijos yra, kurios „saugo“ mus nuo monopolio? Turbūt ir miesto savivaldybėje yra departamentų, kurie derina projektus, braižo miesto planus ir taip pat atsakingai pasvarsto, kad turi būti viename kvadratiniame kilometre bent šiokia tokia įvairovė?

Man dega raudona, bet aš galiu pasisukti ir sau eiti „per žalią“. Ir būčiau perėjusi gatvę, ramiai nuėjusi į artimiausią „Maximą“ – nes prisiminiau apie teikiamas gyvenimo nuolaidas. Juoba kad ant stogo nieko dabar papildomo nedaro – gal neįgrius. Tačiau tada kažkodėl tvojau per tą užsidariusį lexus-šmeksus langą, už kurio pasislėpė turtingas žmogutis – mano mokinys. „Sorry“.

- Gerbiamoji, todėl Jus ir esate sulaikyta – taip elgtis viešoje vietoje negražu. Pasirašykite protokolą, kad su viskuo sutinkate.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (23)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.