Šiais metais, kai atrodė, kad turim stipriausią rinktinę, kokią tik galim turėti, Mantas Kalnietis patiria sunkią traumą. Traumą, kuri sugriauna viltis užlipti ant geriausiųjų pakylos, priverčia keisti taktiką ir derinius. Rugpjūčio mėnesį tai prilygo pasaulio pabaigai.
Prasidėjo taip ilgai lauktas pasaulio vyrų krepšinio čempionatas. Meksika, Angola, Pietų Korėja, Slovėnija - komandos, kurias nugalėjome ir kurios jau čempionatą stebi namuose. Vienintelė Australija po įtemptos kovos grupėje mus įveikė, tačiau jie taip pat namuose.
Aštunfinalyje įveikėm Naująją Zelandiją, ketvirtfinalyje - Turkiją. Pusfinalyje susitikom su JAV. Pralaimėjom ir panašu, kad istorija kartojasi. Tikėjau, kad galim įveikti amerikiečius. Jie taip pat turi silpnų vietų, bet jas maskuoja ir kompensuoja pelnydami greitus taškus. Mūsų rinktinės vyrai nepasidavė du kėlinius ir ne vieną kartą priversdavo pašokti iš sėdimos vietos dėl nuostabiai pelnytų taškų.
Rungtynės su prancūzais dėl trečios vietos jau šį vakarą. Nesvarbu, laimėsim ar ne, bet manau, kad jie pasiekė ir taip daug. Ačiū jiems už pergales. Ačiū už visas geras emocijas. Ačiū už pastangas ir kovą.
Ar pasikartos 2010 metų istorija? Ar Lietuva turės dar vieną bronzinį apdovanojimą? Ar atsirevanšuosim už pralaimėjimą Europos čempionate? Atsakymai į šiuos klausimus jau greitai.
Pabaigai noriu pasakyti: palaikiau, palaikau ir palaikysiu Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. Nesvarbu, laimėsim ar pralaimėsim.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!