Iš pirmo žvilgsnio Gripiškės – tai tik mažas kaimelis, neturintis nei gilių papročių ir tradicijų, nei įstabios gamtos ir žilos istorijos paminklų, nei įspūdingos autentiškos architektūros pastatų. Lyg ir nėra kuo didžiuotis, tačiau, žvilgtelėjus įdėmiau, imi pastebėti upę bei ežerėlį, o ir gili vietovės praeitis savo ilgų šimtmečių šydą praskleidžia.
Žmonės Gripiškių pavadinimą juokaudami aiškina taip: „Kadangi mūsų žemės – Dzūkijos, nederlingos, o visa Lietuva – žemdirbių kraštas, tai čia nuo seno žmonėms buvo sunkiau gyventi. Todėl kaip iš tos dainelės apie uogas, grybus bei grikius ir lęšius – žmonės čia vertėsi tuo, kas jiems geriausiai sekėsi, ir sodino tai, kas geriausiai augo – grikius. Nuo tų grikių laukų gausumo ir pavadinimas kaimui prigijo – Gripiškės“.
Kaip iš tiesų buvo, dabar, tikriausiai, jau niekas nebeatsakys, nes pats Gripiškių kaimas – labai sena gyvenvietė, menanti net akmens amžiaus laikus. Čia prie Verknės upės aptikta neolito laikotarpio gyvenvietė. Prieš penkis tūkstančius metų šioje vietovėje gyveno Rutulinių amforų kultūros bendruomenė. Šios bendruomenės gyventojai jau kirto miškus, norėdami įrengti gyvulių ganyklas. Tai liudija dešiniosios Verknės pakrantės aukštumoje atrastas titnaginis kirvis. O netoli šio įrankio radimvietės aptikta per du šimtus titnaginių gaminių, daugybė skelčių ir nuoskalų, žyminčių titnago dirbinių gamybos vietą.
Gripiškiečiai buvo geri sielininkai – jie iš Gripiškių iki kito malūno Grikapėdyje plukdydavo rąstus, kalades, popiermalkes. O upėje dar ir dabar yra šio malūno užtvankos liekanų. Pati Verknės upė išteka iš Dzūkų aukštumos pietrytinės dalies (esu girdėjusi, kad seniai seniai viena mergelė, kažko labai nuliūdusi, prisėdo ant kalnelio ir gailiai gailiai verkė, kol priverkė upę. O nuo to ir Verknės pavadinimas kilo). Nors upelė neilga, tačiau nuo pat savo versmių yra labai vaizdinga. Verknės nedidukas intakas – Lielelė – teka per patį Lieliaus ežerą. Ežeriukas taip pat nedidelis, įsikūręs prie pat miško, o jo viduryje dar galima ir ne visai sutrešusių kelmų rasti, nes šis užliejo kitados čia buvusį miškelio pakraštį. Nuo to ir pavadinimas kilo – Lielius.
Eiliniam pakeleiviui „metus žvilgsnį“ į Gripiškes, tai gali atrodyti tartum niekuo neišsiskirianti vietovė, tačiau šių apylinkių gyventojui – tai širdžiai mielos gamtos, apjuostos miškeliais bei upelėmis, kraštas. Šios apylinkės žemės persisunkusios tokia tolima, bet kartu ir artima mūsų istorija, darbais, o laukai per amžius skamba nuo žmonių dainų ir juoko. Tai tokia paprasta, bet kartu ir nuostabi gimtinė, kurios niekada nepakeis nei puošnios architektūros paminklai, nei jokie svetimi kraštai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys skirtas konkursui „Didžiuojuosi savo gimtuoju miestu arba kaimu!“