Nesusikalbėjimas, nesupratimas - tai mūsų rutiniško, valdžia nepatenkinto egzistavimo proza, statistiškai paėmus, ir, mūsų laimei ar nelaimei, tačiau tikrai ne džiugesiui, mes statistinius vidurkius vertiname kaip logiškas išvadas. Logiškas statistikoje, tačiau neatsižvelgiant į kiekvieną žmogų.
Sakysite, neįmanoma atsižvelgti į kiekvieną žmogų. Kam neįmanoma – valdantiems? Taip, tačiau kiekvienas gali žiūrėti į save su begaline meile ir rūpesčiu – kol kas tai atrodo utopija, sumeluota realybė, persukta per dažniausiai religinę prizmę. Religija nėra bloga pati savaime, tačiau religinės sistemos, norime ar nenorime, skatina separatizmą, nors ir taikias programas bevykdytų. O vedami vidurkiai, tiesiai šviesiai, yra smulkmenų, kurios dažnai labai svarbios, skalpavimo priemonė, gali būti, apdangstyta neva svarbių tyrimų maskuote.
Tikrai svarbūs tyrimai – moksliniai tyrimai, kur svrabi kiekvienas atomas ir pagaliau mažėja atskirtis tarp mokslo pasaulio ir „paprasto“ žmogaus. Sakysite, visais laikais žinios buvo atviros, tik mokykis... Tuomet kiek iš jūsų vis dar tiki, kad tėra dvi žmogaus „atsiradimo“ teorijos? O kad kasdien užfiksuojami objektai kosmoso erdvėje, tik tos nuotraukos kruopščiai retušuojamos? Tad dingo noras rašyti prozą naudojantis nekintančiu, įprastu žmogaus egzistencijos klausimynu.
Gal sakysite, kad taip rašydamas žmogus – nepagarbus akiplėša. O kam pagarba? Skaitytojui, tautai, šaliai?... Kas geriau – pagarba ir pasyvus mąstymas, nepamirštant, kad yra normos ir ribos („išsišokti“ išdrįsta ne kiekvienas) ar žinių panaudojimas siekiant kurti meilę ir atrasti tiesą? Kiek dar galvosime, kad išauklėsime jaunimą – visi bus gražūs ir geri, patriotiški, ir vilsimės, kad jie gerbs vyresniuosius, religiją, kitą rasę? O ar vyresnieji, kurdami lūkesčius ir rodydami nepasitenkinimą „nenurašo“ pasaulio anksčiau laiko?...
Manau, kol bus nutraukiamas žvilgsnis nuo paties žmogaus kaip mąstančios, tačiau giliai jaučiančios dvasinės būtybės, ribojamos sukurtų sistemų, tol nebus nei pagarbos kitiems, nei sau, kitaip – orumo jausmo. Žmogiškas orumas tiesiog draskomas šiandieninės moralės, pasisakymų, televizinių laidų, reklamų, tolinančių nuo prigimtinės laisvės, laisvos valios. Mums sako, kad galime rinktis, tačiau ar pastebime, kad visuomet siūlomi variantai? O mes labai retai turime ir savąjį variantą, tarkim, pasigaminti valiklį iš natūralių medžiagų patiems – miegantis kūrybiškumas kasdieniniame gyvenime, mes nebegalvojame patys, nes yra, kas už mus galvoja ir išmano savo darbą, ir apskritai – nėra laiko, pinigų, kurie, rodos, funkcionuoja daugiausia tam, kad keltų susierzinimą...
Žinoma, yra sąmoningų žmonių ir jų vis daugėja. Paprasčiausiai tai ir anksčiau (tikiu, visais didžiųjų perversmų laikais) laikomi reti tipažai, neva nykstanti rūšis mūsų žemėje. Tikiu, kad yra ir išmintingų, kurie jaučia, kur veda šis prisuktas mechanizmas, ir jų atsiras dar daugiau, kad galėtume drąsiai mokytis vienas iš kito, o ne stresuoti, kad kažko nemokame, nes nėra sėkmingųjų ir nelaimingųjų, stipriųjų ar silpnųjų. Tai tiesiog etiketės, pagal kurias paprasta klasifikuoti žmones ir juos valdyti, organizuojant (taip, tirai šis žodis tinkamas) depresijas ir ligas.
O mes paklūstam - taip lengviau, nes gilintis, vėlgi - nėra laiko. O revoliucijų nedarom, nes bijom arba mums „dzin“. Jei pripažintume, kad tiesiog nerealizuojame savęs tokioje sistemoje, kur nemylime nei vienas kito, nei savęs? Mes žmonės, mes bijome skausmo – tai normalu, tačiau nenormalu bijoti savęs. Ir baimės neišvarys ir psichologinių problemų neišspręs joks ginklas, revoliucija ar karas.
Gal galvosite, kad orūs, savo būties esmę siekiantys pažinti žmonės - tai tie, kuriems nereikia garbės, šlovės, „outsaideriai“, gal dar atsiskyrėliai, išėję į kalnus... Nors ir į smėlį užsikasę – pripažinkim, manome, kad mąstome daug realiau negu jie. Ir štai ta pražūtinga atskirčių grandinėlė: aš, jis, jie, jos, visi mes kitokie... O mes vienas kūnas, išspjaudantis tuos, kurie nepateisina sudėties lūkesčių...
Statistinės sudėties, patvirtintos sudėties, valdančiųjų daugumų, kurios iš tiesų yra mažumos. Reiktų labai pagalvoti, kodėl skatinama konkurencija verslo pasaulyje, garsiai ir neginčijamai pripažįstant, kad dvasiniam lygmeny aktyvi konkurencija tarp angelų ir demonų. Jei jūs įsivaizduojate, kad ši kova - tai angeliukas ir velniukas, sėdintys ant pečių ir neleidžiantys žmogui apsipręsti – tai dar nieko nereiškia, išskyrus galbūt tai, kad jums patinka komiksai.
Mokslas ir religija mūsų šalyje atskirti, menas ir mokslas atskirti, laimė ir nelaimė, skurdas ir turtas... Matomų kontrastų pasaulyje kalbame apie toleranciją, kurios idėja graži, apie meilę, kuri taip pat yra dieviškas dalykas, skatiname lapdaras. Puiku, kad mes turime gražių idėjų ir suprantame jų prasmę. Šalia nuolat išnyra anekdotai ir tragedijos – kita monetos pusė - rodantys mūsų požiūrį į dvasingumą. Kas belieka – pasityčioti iš savęs, pralobti iš tų, kurie atvirom širdim.
Tačiau suvokę, kokie esame ir pripažinę, kad nėra nei gerojo, nei blogojo gyvenimo kelio – eikime pirmyn, grįžkime prie savo savasties, leiskimės į sielos kelionę, ne vien virtualias ar madingas keliones, ar keliones, kurias veda puikūs mokytojai, kuriuos kažkas rekomenduoja, kažkas, ko vėlgi nepažįstame... Mokykimės ir nesuabsoliutinkime savęs kaip mirtingos būtybės, kuri dejuoja, kad gyvenimas sunkus. Eikime ten, kur veda širdys, ko taip ilgimės, net jauni žmonės pavargę ieško ramybės, kiek galima laukti apokalipsės... Daugelis tiesiog „nusijautrina“ save, kad nejaustų skausmo tiek darant bloga kitam, tiek matant blogį.
Kokiomis priemonėmis šiandien perduodamas nematerialus turtas, gyvybiškai svarbios žinios? Rašau viltingą straipsnį, nes viltingai prozai rašyti reikia įvesti šiokią tokią apgaulę, kuri, pripažinsiu, paskutiniu metu man atrodo itin skaudi. Skaudi tiek rašančiam, tiek skaitančiam - arba perdėm sarkastiška, arba avangardistinė, arba nubloškianti į kitą pasaulį, be galo įtaigų, tačiau užvertus paskutinį puslapį – realybė čia vėl sukausto. Galbūt todėl mes jaučiame knygos, grožinės literatūros mirtį. Skaitydamas ir lavindamas savo vaizduotę, prarandi kitą malonumą – pamatyti vaizduotės galimybes medijose... Gerai, jūs pateiksite argumentų apie vykstančias knygų muges ir kitus „klestinčius“ kultūrinimo aspektus, tačiau ar už šių kibirkščiuojančių dalykų nejaučiama mirtis? Kieno tai mirtis – kas ją žino – ar giltinė rodo savo veidą?
Gal galvojate, kad siekiu įbrukti kokią nors naują ar pamirštą valdymo sistemą, kokį nors tikėjimą? Ką gi, tuomet jūsų įtarumo nepateisinu. Niekam neatstovauju nei koks įtakingas žmogus mane papirko, kad tekste paminėčiau jo pavardę. Mes nepatenkinti, kas mus valdo - bet kas gali valdyti, sureikšmintos diskusijos, o paskutiniu metu gana populiarios diskusijos – geriau valdo vyrai ar moterys. Tegu valdo tie, kas myli. Politika su meile nesuderinami dalykai? Aš apie dieviškuosius sodus kitos galaktikos planetoje, kur būtybės myli, mylisi ir neturi nei noro, nei laiko politikai?
Ironija nėra geriausia priemonė norint atskleisti dalyko esmę, tačiau sąmojis, pasitaiko, sudomina žmones – skatina juos pamąstyti. O kad būtų pateisintas dar vienas lūkestis dėl jūsų tariamo beviltiškumo ką nors pakeisti – ar nuoširdžiai norėjote iššokti iš šio bendro katilo? Ar dažnai įmetate skanesnį prieskonį į bendrą košę? Kiekvienas mėgsta skaniai pavalgyti, o gaminti? Rūpestingumas tiek žmonėmis, tiek visa valstybe pasireiškia išmintimi. Jei filosofija yra išminties meilė, galbūt išmintis yra meilės filosofija? O pas mus veikia sąmokslai, vadinami derybomis.
Mes jau pripratę (arba, reiktų sakyti, pripratinti) prie triukšmo, prie daug triukšmo dėl nieko, nes galbūt tyloje ir ramybėje atsakytume į rūpimus klausimus... Kieno pripratinti? Iš tiesų turime pakovoti netgi prieš medijas už save kaip žmogiškas būtybes, pakovoti už tylą – šiuo atveju mūsų asmeninę erdvę, erdvę mąstymui, minčių sutvarkymui, dvasios būvį.
Aukštosios technologijos ima viršų – ar tikrai? Kol žmogus yra gyva biologinė būtybė, kurią norite pripažinti ar nenorite, valdo „dvasinis mechanizmas“, tol aukštosios technologijos bus kaip pagalbinė priemonė mūsų vystymuisi, tačiau ne tikslas, arba kaip dabar itin dažna – karikatūriškas garbinimo objektas. Mums iš tiesų gresia žūtis, ir taip pat laukia naujas gyvenimas. Apskritai – daugiau kūrybinio proceso kasdieniniame gyvenime, idant būtų priimtinas suvokimas, kad kiekvienas (ne tik „kūrybingas“, ir ne tik vaikas) gali kurti... Juk kūryba yra mąstymas, ir ne tik mokykloje šio mąstymo ragauja kiekvienas. Tiesą pasakius, nemanau, kad tradicinės mokyklos ar universitetai yra geriausia vieta lavinimui, tobulėjimui. Tačiau tai kita tema ir mano asmeninė nuomonė, prieš kurią, tikiu, nagais ir dantimis savo tiesą rodytų ne vienas.
Gali atrodyti, kad rašau pasakas – taip, būna ir jas rašau. Nes tikiu pasaulio DNR, nemodifikuota, užkoduota meile – ne dirbtine, ne siekiamybe, ne paieškos objektais, o ta, kuri jau yra mumyse, kuri veikia mums visiems suprantama kalba. Neužčiaupkime jos. Įsisąmoninkime, kad žmonės turi laisvą valią ir neribotas kūrybines galias, nes meilės ištekliai yra beribiai ir tikroji palaima, kad meilės mumyse niekas neriboja. Gyvenimo sunkumai ir beviltiškumas - nekas kitas kaip dvasios (o ne pinigų) išbandymai. Puolama iš nugaros, ir žmogus išsigąsta, kas tai, o jam juk geriausiu atveju paantrina: ar giltinė rodo savo veidą?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!