Išaušo 2004 m. Rugsėjo pirmoji. Anksčiau šią dieną eidavau į mokyklą pasisemti žinių, kurios bus naudingos tolesniam gyvenimui. Bet tada net nepagalvojau, kad tikroji gyvenimo mokykla dar prieš akis. Kažkaip prisiminiau savo pirmąją rugsėjo dieną, kai, įsikibęs tėvams į rankas, laimingas traukiau nauju gyvenimo keliu. Visi buvo draugiški, šypsojosi, ir dvyliktokai draugiškai vedė mus į pirmąją klasę. Pasakė, kad viskas bus gerai, nieko nereikia bijoti, mums čia patiks.
Viso to nesitikėjau šią Rugsėjo pirmąją... Tikrai negalvojau, kad draugiški „seniai“ už rankutės mus nuves į mūsų kubrikus ir draugiškai palinkės geros tarnybos. Buvau įsitikinęs, kad gerai gausime į galvas vietoje pasisveikinimo, na ir dar visokių negerų dalykų, apie kuriuos prisiklausiau iš tarnavusių dar sovietinėje armijoje... Už tai tvirtai nusprendžiau: jei tik pasitaikys po ranka taburetė, vožti atgal. Kas bus, tas.
Taigi, su tokiomis mintimis ir atsikėliau 4 valandą ryte. Apsirengęs, parūkęs, tvirtai paspaudes tėvui ranką ir apkabinęs verkiančią motiną, jausdamasis didvyris, išėjau. Einant link autobusų stotelės viskas atrodė visiškai kitaip. Tos pačios vietos buvo šimtą kartu mielesnės, net šiukšlių dėžė suskilusiu kampu, į kurią šiaip ir dėmesio neatkreiptum, atrodė savaip brangi. Važiuodamas ligi komisariato dairiausi pro langus, lyg viską matyčiau paskutinį kartą. Išlipau, stotelėje jau laukė draugas, su kuriuo dar vakar gerai baliavojom ir prisigėrę gyrėmės prieš savo drauges, kad nieko nebijom, mes tikri vyrai, niekas mūsų neišgąsdins ir visokias kitokias nesąmones. Šiandien nebebuvo taip linksma. Pažiurėjom į vienas kito ištįsusius veidus, atsidusom,ir užsirūkę patraukėm iki šaukimo punkto, išdidžiai vadinamo "Karo prievolės centru“.
Ten jau laukė daug tokių pat nelinksmų vyrukų. Pažiūrėję vieni į kitus, bandėme šypsotis, bet, kažkaip, vis nesigaudavo. Galų gale pradėjo šaukti pavardėmis, ir pasakė, kad mūsų per daug susirinko, keturiems teks tarnauti po trijų mėnesių. Ir paklausė, kas nenori dabar tarnauti. Kaip ir tikėjausi, nė vienas neatsisakė. Na kaip gi atsisakysi, juk savigarba neleidžia. Atėjai, tai ir eik iki galo, o jei nenorėjai tarnauti, tai tada tau čia išvis ne vieta. Viską išsiaiškinę, susipažįstame su pirmu savo gyvenime seržantu ir patraukiame į busus. Mums lipant i autobusus, susirinkę artimieji ploja kaip kokioms žvaigždėms. Turiu pasakyti, malonus jausmas, dar didesni didvyriai pasijutome.
Taigi, išdundėjome į nežinią. Na, turiu pasakyti, dabar labai juokinga prisiminti, kokie pasimetę buvome. O juk civiliniame gyvenime ir pachuliganavodome, ir nuo policininkų pabėgiodavome dėl smulkių viešosios tvarkos pažeidimų. Žodžiu, buvome paprasti bachūrai. O čia kaip peliukai, dairomės vieni į kitus, kalba nesiriša. Na, kelionė nelabai įsiminė, kelis kartus buvome sustoję parūkyti, o šiap nieko ypatingo. Tik artėjant prie Ruklos vis labiau pilve kažkas kutenti pradėjo. Pradėjome kalbėti, kaip mus sutiks, vieni sake, kad iškart nuogai nurengs, su šalto vandens žarna nupraus. Kiti kalbėjo, kad iš karto seniai mušti pradės. Susitarėme, kaip ginsimės. Žodžiu, kuo arčiau Pulkas buvo, tuo didesnė fantazija ir paranoja mus apėmė.
Na ir pagaliau PP. PP budėtojo padėjėjas išsišiepė mus pamatęs ir gestais parodė, kad mums bus liūdna. Nu va, sušnekom, taip ir sakėme, kad bus, kaip įsivaizdavom. Sustojus busui, išlipome ir pamatėme, kad visai nėra taip, kaip buvome prisifantazavę. Niekas nemuša, nerėkauja ir vandeniu iš žarnos nelaisto. Viskas kultūringa, aplinka sutvarkyta, gražu, net zuikį pamatėme berėpliojantį! Tai iškart nuotaika pas visus pasitaisė, o kadangi reikėjo laukti susėdus ant bordiūro kelias valandas, tai pradėjom anekdotus pasakoti, girtis kaip kai kurie atšventėme išėjimą į kariuomenę. Kai pro šalį praeidavo kariai liktiniai, tai žiūrėdavom ir galvojom: "Oho, jiems jau gerai, viską žino, visko matę." Kai praėjo pro šalį kareivukas su raudonu kryžium ant uniformos, tai pagarbiai pagalvojau, kad paramedikas eina (vėliau šitą anekdotą visiems pasakojau). Aptarinėjom antsiuvus, laipsnius. Viskas nauja ir įdomu. Ir galų gale patraukėme į pirtį.
Tai pradėjo tada jau ir rėkauti: "greičiau, greičiau, imk tą, eik ten, renkis šitą!" Pasijautė visai kitas pasaulis. Šiap ne taip, įkišęs kojas į nepranešiotus „Lituanikos“ ,,stebuklingus“ batus skubėjau
išsirikiuoti. Nepamiršiu to jausmo, kaip žygiavom (reikia pasakyti visai pakenčiamai) į med. punktą. Nors be antsiuvų, bet jau karys (o širdyje tai jau ir dembelis). Na tikrai smagu. Po ilgos ir nuobodžios rutinos medpunkte, parūkę nužygiavom į savo pirmąją gyvenime kuopą (o kiek dar jų buvo, bet pirmoji įstrigo labiausiai prisiminimuose).
Nedrąsiai pasisveikinom vienas su kitu ir puolėme tvarkytis lovas, kaip seržas parodė, kimšti pagalves (ir dabar savo miegamajame pagalves taip kimštas palieku, net saviškę taip įpratinau), klotis lovas, kad visur lygu būtu. Tas mūsų kubrikui niekada problemų nekėlė, labai gražiai viską sutvarkydavom. Tiesa, radome laišką, kuris, kaip sužinojom vėliau, buvo mūsų kubriko tradicija: sėkmės palinkėjimą ir pasakymą, kad laikytumėmės, nes čia tikras pragaras ir t.t. Dabar jau nepamenu.
Nuėję į valgyklą, beveik nieko nevalgėm, nes daugumai mūsų buvo pagirios. Seržas nusijuokęs pasakė, kad po kelių dienų nuo stalo šluosim viską ir dar prašysim. Mes, žinoma, nepatikėjom. Oi, kaip mes klydom. Po visų instrukcijų ir kitokios rutinos atėjo laikas eiti ant placo ir leisti vėliavą. Va vien dėl šitos pirmos dienos vėliavos leidimo verta eiti tarnauti!!! Šitas prisiminimas išliks visam gyvenimui. Vėliavos leidimas, nuostabi daina “Lietuva brangi“, šimtai karių, kurie kaip broliai stovi petys į petį. Tokie galingi jausmai užplūdo, kad žodžiais neapsakysi. Didžiavausi esantis lietuvis, tuo, kad tarnauju savo šaliai, kai kiti draugai pabijoję visokiais būdais išsisuko nuo tarnybos, ir dar įvairios jaudinančios mintys lindo galvon. Manau daugeliui taip buvo.
Ir galų gale komanda „kuopa miegas“. Tai pradėjom laukti, kada ateis pas mus seniai muštis. Nors jautėmės gana drąsiai - juk kubrike taburečių pilna. Tai, sakom, jau kai duosim atgal, tai duosim. Tai - įrodymas, kiek buvom įsikalbėję ir prisiklausę nesąmonių. Nors draugai, tarnavę sovietų armijoje, tą iš tikro išgyveno, tai ir mes kažkodėl galvojom, kad taip bus. Ech, tas jaunatviškas polinkis iš adatos vežimą priskaldyti. Kadangi nieko panašaus nebuvo tai ir užmigome laimingu, nors ir nelabai ramiu miegu.
Na, po to prasidėjo rutina, tarnybos, ir kita kariška kasdienybė, kurią daugmaž visi tarnavę žino, bet norėjau tiktai pasidalinti savo pirma diena Lietuvos Respublikos Kariuomenėje, kuri išliks atminty kaip viena iš nuostabiausių dienų gyvenime. Dėkui už dėmesį.