Su priešais stovinčia moteris pakalbėjusios, kartu suabejojom ir nusprendėm, kad reikia tiksliai sužinoti kur stovėti, juk nesinorėtų to daryti du kartus. Pabuvau įžūli ir pakalbinau užsiėmusius biuletenių dalintojus. Pasakė, kad galiu stoti bet kurioje eilėje. Na, gerai. Keista, bet tiek to. Toliau stoviu kur stovėjusi. Po kokių penkių minučių vyras tvirtu balsu paskelbė, kad žmonės, kurie turi rinkėjo kortelę, stovi ten, o be rinkėjo kortelės registruojasi – pas jį ir jo kolegę.
Kadangi neturėjau rinkėjo kortelės, turėjau perstoti į kitą eilę. Kaip paaiškėjo, vis tik yra skirtumas kurioje eilėje stovėti. Ponui, pasakiusiam, kad nesvarbu, dar burbtelėjau: „Juk aš jūsų klausiau ir pasakėt kad nesvarbu“. O jis man „Juk aš nežinojau, dabar tik pasakė“. Pasimečiau. Juk balsavimas prasidėjo gerokai anksčiau, nei aš atvykau. Taigi, stoviu eilėj, šįkart reikiamoj. Girdisi, kaip moteriškė ne iš tos apylinkės bando atiduoti savo balsą. Kas kaltas? Variantai du. Iš žmonių pokalbių girdėjosi nepasitenkinimas, kad nebuvo atneštos rinkėjo kortelės namus. Gal ir ši moteris negavo ir nebuvo informuota apie pasikeitusią balsavimo vietą? Kas ten žino. Kitas variantas, kad gavo, tačiau iš įpročio atėjo ten, kur visada. Gaila, nepavyko girdėti tolimesnės diskusijos.
Toliau lūkuriuoju eilėj. Turiu pasakyti, renkasi įdomus žmonės, maloniai bendraujantys ir kartu išgyvenantys svarbią dieną. Įvykis. Moteris, apie 65-70 metų užėjo į kabiną balsuoti. Netrukus iš jos išėjo ir kvietėsi atsakingus asmenis. Pasirodo, ji turėjo du biuletenius (na, kaip ir viskas būtų teisinga) tačiau abu lyg buvo vienodi – balsavimo vienmandatėse apygardose. Pribėgo vienintelis mano apylinkėj buvęs stebėtojas, truputį padiskutavo. Ir galiausiai moteriai lyg buvo pasakyta, kad reikėjo žiūrėti, ką ima.
Toliau ramiai stoviu eilėj. Suglumino dar vienas dalykas. Moteris buvo užėjusi balsavimui į kabina su užuolaida. Po poros minučių jos buvimo ten užėjo stebėtojas į kabiną. Tikrai nežinau, ką jis ten veikė, išėjusi aš jį pakalbinau, paklausiau, kas jis toks. Sako, stebėtojas. Suglumau. Sakiau, kad į kabiną einama po vieną. Jo komentaras buvo toks, kad ką daugiau daryt, jei žmogus nežino, kaip pildyt biuletenį. Po trumpos diskusijos pasiūlė rašyti skundą. Būčiau parašiusi, jei tik būčiau mačiusi ant jo rūbų kaip priklauso prikabintą rinkimų stebėtojo pažymėjimą su jo vardu, pavarde.
Beveik pasiekus registracijos stalelį (prie kurio stojo žmonės, neatsispausdinę rinkėjo kortelės) paaiškėjo, kad lūžo sistema. Išsiaiškinau, kad telefone galėčiau parodyti rinkėjo kortelę su numeriu. Bet, pasirodo, lūžo viskas ir man neužkrovė mano rinkėjo kortelės. Laukiau toliau. Jau norėjau išeiti ir grįžti vėliau, bet dar kartą perkroviau telefone naršyklę, pasirodo kortelė. Visa patenkinta prišoku prie registruotojų ir rodau kortelę. Ten pasirodė kažkokios Gabrielės iš Tuskulėnų g. biuletenis. Tikrai ne mano. Pasidaviau.
Išvykau su ketinimu grįžti po poros valandų. Išeidama girdėjau, kad ir kitiem kolegom balsuotojams pasirodė svetimų žmonių duomenys. Grįžus po poros valandų jau viskas vyko beveik sklandžiai, išskyrus biuletenių skirstymą ant stalų.
Vienas žmogus davė biuletenių krūva moteriai, kuri prašė 10 vnt., o jis davė visą „pundelį“, neužregistravo, kad davė. Po minutės: „Atiduok, neužsirašiau, ką duodu“. „Negaliu, palauk“, – rėžė moteris. Po kurio laiko atidavė... Tai gal tai moteriškei, kuri gavo du vienodus, buvo galima kreiptis į ją, juk ji paprašius gauna, nesvarbu, registruoti, ar ne...
Iš pat pradžių atvykus buvo juokinga situacija, bet kaip ir stebint politinius debatus, vėliau pasidarė labai liūdna ir nesaugu. Ar iš tiesų tai yra Seimo rinkimai? Ar aš tikrai balsuoju Lietuvoje?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!