Mano eitynių istorija: jei esu valstybės pilietė, einu ginti ir kitų piliečių teisių

 (69)
Štai jau ir DELFI klausia: „Kodėl nusprendėte dalyvauti eitynėse „Už lygybę“? Kas paskatino jus žygiuoti Gedimino prospektu?“. Tokie ir panašūs klausimai mane vis užklumpa nuo pat liepos 20 d., kada Kaune su draugais iš LGBT stovėjau nedideliame pikete, išreiškusiame nepritarimą keistų žmonių, protestavusių prieš viską iš karto (skalūnų dujas, juvenalinę justiciją, vienos lyties asmenų santuokas), eisenai.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Aišku, tiek tada, tiek liepos 27 d. buvau pavadinta „p........“, bet čia tiek to. Daugiau problemų man kelia draugiški žmonės iš artimos (arba nelabai) aplinkos (mama, draugė, pakeleivė autobuse, kuri atkreipė dėmesį į mano ženkliuką „Baltic Pride: neapykanta nėra šeimos vertybė“). Jos visos nepaliaudamos klausinėja: „na, ko tau ten dalyvauti? Kodėl tu eini UŽ JUOS? Ar JIE PATYS negali? Juk tavęs tai neliečia?“.

Atsibodo atsakinėti kiekvienai atskirai, tai bent simboliškai atsakysiu visiems kartu John Donne citata: „Nėra žmogaus, kuris būtų atskira SALA; kiekvienas esame gabalėlis ŽEMYNO, ŽEMĖS dalis; jeigu JŪRA bent GRUMSTĄ nuplautų, EUROPA mažesnė taptų; taip pat jei užlietų IŠKYŠULĮ arba nugriautų DVARĄ - tavo DRAUGŲ ar TAVO PATIES; kiekvieno žmogaus MIRTIS nusineša dalelę MANĘS, kadangi aš priklausau ŽMONIJAI. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina VARPAI; jie skambina TAU...“.

Todėl aš nesijaučiu gerai, kai mano draugus žemina ir vadina bjauriais žodžiais, o mano draugių šeimoje augantis vaikas, nelaimei ištikus jį pagimdžiusią mamą, keliautų į globos namus (nors antroji mama būtų gyva, sveika ir pasiryžusi užauginti).

Jei aš esu (ir jaučiuosi) šios valstybės pilietė, tai ir einu daryti tai, ko reikia, kad kitų piliečių teisės būtų pripažįstamos ir ginamos.

Ar eitynės pateisino mano lūkesčius? Taip, buvo smagu susitikti su bendraminčiais, o dar smagiau, kad iš abiejų Gedimino prospekto pusių buvo gausu palaikančių su šypsenomis, mojavimais ir vaivorykštėmis žiūrovų. Tikiu, kad su kiekvienomis eitynėmis jų bus vis daugiau (o besikeikiančių mažės).

Ar kas nors viršijo lūkesčius? Taip, policijos darbas ir atsidavimas pareigai tikrai maloniai nustebino. Juo labiau, kad 2010 m. turėjome precedentą, kai buvo leista laužyti įstatymus ir nepaklusti pareigūnų reikalavimams.

Ar ko nors trūko? Taip, renginio Lukiškių aikštėje metu trūko koncerto ir infrastruktūros (nuo vaisvandenių kioskelių iki biotualetų).

Šiek tiek nuliūdino Vilniaus mero refleksijos po eitynių. Bet gal būkime optimistais, gal žmogui tiesiog reikia daugiau laiko apmąstymams, kad suprastų, jog tai, kas įvyko, buvo ne demagogija, o žmogaus teisių šventė?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (30)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (342)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (53)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (490)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (478)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.