Mano eitynių istorija: baisu gyventi visuomenėje, kur tavęs bijo

 (225)
Aš nedalyvavau eitynėse, norėjau sudalyvauti, bet pabijojau – pabijojau gauti į snukį. Taip pat tingėjau – toli važiuoti į Vilnių. Ne, aš nesu gėjus, niekada nebuvau ir niekada nebūsiu – gali daryti kokią nori propagandą, netgi rodyti reklamą per Panoramą, tai nėra svarbu.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Kažkada atsitiktinai perjungdamas kanalus, mačiau filmą, kuriame vaidino Leonardas DiCaprio, vaidino gėjų ir buvo rodoma homoseksualių santykių scena – pasišlykštėjau, išjungiau televizorių ir nuo to laiko nežiūriu jokio filmo kuriame vaidina DiCaprio – nes man šlykštu.

Tačiau neperjungiu kanalo ir nesišlykščiu, jei atsitiktinai pamatyčiau televizijoje scenas su moterimis – nes man tai nėra šlykštu, ypač jei moterys švariai nusiskutusios, lieknos ir patrauklios. Turbūt aš pusiau tolerastas, bet žinau, kad gėjų yra – jie mažuma ir yra „kitokie“, tačiau jų yra ir jie taip pat žmonės – kalba žmonių kalba, valgo, dirba.

Nesu nė vieno matęs, kartais kyla įtarimas, tačiau paklausti - tabu: tai nėra mano reikalas, nors smalsu vis tik. Kartais žinoti yra gerai – kai žinai, supranti, kai supranti, žinai kaip elgtis, pavyzdžiui, žinau, kad vyrams dovanoti gėlių negalima – jie jų nevertina, o ar galima dovanoti gėles vyrui, kuris yra homoseksualus? Ko tokiam palinkėti per gimimo dieną, jei jis vienišas ar vieniša? Neturiu supratimo, o tai yra blogai. Dar pavyzdys: geri su draugais alų ir kalbi apie moteris ar jų kūnų dalis, o aš niekada nekalbu apie tai su niekuo – gal kiti vyrai laiko mane gėjum?

Pamenu, turėjau draugą – jis musulmonas, negeria, nerūko. Kartą jo paklausiau – kodėl vediesi savo mažametę dukrą, kur renkasi suaugę, geria ir blevyzgoja – gi, žinai, yra visokių, įgis mergaitė pasitikėjimą suaugusiais žmonėmis, o jei pasitaikys koks pedofilas? Jis man atsakė – yra ne taip, ji žinos kaip su tokiais elgtis, nepasimes ir nepuls į paniką ir galės pasipriešinti. Jis yra labai protingas žmogus, gaila, pamečiau jo kontaktus.

Dar pamenu, mūsų rajone gyveno vaikinas, sergantis cerebriniu paralyžiumi – jis rytais eidavo gatve, krypuodamas, vilkdamas vieną koją - žmonės jo šalinosi. Per Jonines mačiau jį koncerte – mėgino šokti, kalbinti kitus, tačiau visi šalinosi, traukėsi šalin. Kalbino ir mane, tačiau aš nesupratau, ką jis sako, tad tiesiog nutaisęs kvailą išraišką apsimečiau, kad jo nematau. Labai dėl to gėda, bet, teisinu save - manęs niekas nemokė, kaip elgtis tokiais atvejais, kaip nebijoti.

Baisu gyventi visuomenėje, kur tavęs bijo, niekina, atšlija ir apsimeta, kad tavęs nemato – čia mūsų susvetimėjimas, per ilgą laiką į sąmonę įkaltas vergiškas nepatiklumas viskam, kas svetima, ko mes nesuprantam. Taip negali būti. Mes esame per maža tauta, kad atstumtume kitus, kalbančius ta pačia kalba, tiesiog dėl to, kad jie atrodo kitaip ar elgiasi kitaip. Galvoju, kad ir homoseksualūs žmonės nori nebijoti pristatyti savo draugą ar draugę tėvams ar atsivesti į darbo šventę, nes visi nori būti savimi ir nori būti suprasti bei priimti tokie, kokie yra.

Kažkada seniai gyveno toks Hairamas Maksimas, ilgą laiką bandęs sukurti elektros lemputę, ir, yra teigiančių, kad jam pavyko, tačiau Edisonas pirmiau ją užpatentavo. Girdėjau, kad Maksimas paliko Ameriką ir išvažiavo į Europą, kur vis mėgino kažką išrasti, kol vienas jo draugas, tikriausiai toks pat protingas, kaip ir mano draugas, patarė – sukurk europiečiams ką nors, kuo jie galėtų vienas kitą išžudyti. Taip atsirado Maksimo kulkosvaidis, kuris per pirmą pasaulinį karą ir netrukus sekusį kitą, modernizuotas, padėjo atimti milijonus gyvybių, o Maksimui sukrovė milijonus. Milijonų žmonių kančios, ašaros, badas, holokaustas ir nekaltųjų priešmirtinis klyksmas – siaubingi dalykai, kuriuos jau baigiame pamiršti.

Tai negali pasikartoti – atsirado žmonių, kurie panoro suvienyti Europą, padaryti taip, kad nenorėtume žudyti ir niekinti kitų, kurie kitaip apsirengę, kitaip kalba, elgiasi. Taip atsirado viena iš pamatinių Europos vertybių – tolerancija.

O mūsų tautoje tolerancijos niekada nebuvo – vos tik pirmasis krikščionis įžengė į Lietuvos miškus, iškart gavo kuoka per galvą, tad tolerancijos mokė valdovai per prievartą – patys kirto ąžuolus ir statė bažnyčias, tačiau ne dėl tolerancijos, o dėl kryžiuočių. Taip elgiasi ir dabartiniai valdovai, nors ne visi, kartais parankiau eiti paskui minią, nieko nepadarysi, valdovams interesai ir politinės realijos visada labiau rūpėjo, nei šventieji miškai ar pastatai.

Dabar sunkūs laikai – ekonominė krizė, darbo mažai, jei yra, tai mažai moka. Žmonės mato aplink daug neteisybės – vieniems užkraunami didžiuliai mokesčiai, kiti nieko nemoka – natūralu, kad esame nepatenkinti ir turime teisę netoleruoti, tačiau netoleruoti galima tik neteisybės, godumo, piktnaudžiavimo ir vogimo.

Nepasiduokime kvietimams savanaudžių, kurie naudojasi suirute ir valdovų silpnumu, kad patys galėtų užimti jų vietą ir daryti viską tą patį tik savaip. Turim išmokti atpažinti, kas yra tikroji vertybė, kas yra tikrasis sąžiningumas ir kas yra tikrasis gerumas. Žmogus, kuris spjauna į policininką, nuolat ir sistemingai viršija greitį, slepia mokesčius yra apsimetėlis, jis negali būti pavyzdys niekam, tik lengvatikiams.

Ar tu nori būti visų mulkinamas lengvatikis, ar žmogus, kuris supranta? Šiaip ar taip turime pasirinkimą tik vieną iš dviejų: arba mes su Europa, arba su… Nėra trečio kelio.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (108)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (85)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...