Iš tiesų niekas nieko nežudo. Žmonės patys nusižudo. Esu gyva. Bet tai veikiau išimtis, negu taisyklė.
O taisyklės paprastos – tik skaičiai: Lietuvoje kasmet nusižudo 1000 žmonių. Sakysite savo noru pasitraukusiųjų akstinai skirtingi? Ne, jis tik vienas ir visada tas pats: skausmas gyventi, nepakeliamas skausmas BŪTI.
Periferija naikinasi greičiau, o urbanistinės gėrovės ir sveikatos apsaugos sistemos lepinami piliečiai kreipiasi ten, kur kreipiasi visi sveiko proto (nes depresija NĖRA protinio neįgalumo liga) sergantieji – į psichikos sveikatos specialistus.
Mano solidus psicho-sąrašas
Aš po šiuos kabinetus blaškiausi dvejus metus. Iki tol buvau visiškai sveika, vidutiniškai nelaiminga, labai protinga ir dažniau linksma. Taigi, įtarimo dėl nestabilios psichikos nekėliau nei sau, anei aplinkiniams. Maždaug per pusę metų palaipsniui išsivystė depresija. Kas yra ir kas nėra depresija, ieškokite patys. Ir net jei dabar aš pati nesutinku su depresijos apibrėžimais ir simptomatika, šis rašinys ne apie tai.
Mano sąskaitoje – 18 psichiatrų, 4 psichologai, 9 skirtingos diagnozės ir 16 išbandytų psichotropinių vaistų.
Pradžia – pas prieinamiausią psichiatrą poliklinikoje, kuris diagnozuoja vidutinio sunkumo depresiją. Aš tą dieduką jau išneščiau į pensiją, bet kol ranka juda, tegul rašo. Rašo vaistus. Terapijos nesiūlo, nes esą tai brangu ir neveiksminga. Vėliau – gausybė pusbrangių ir itin brangių sostinės psichiatrų ir jų variacijos: depresija, asmenybės sutrikimas A arba B, o gal C ir dar keli variantai, kurių pavadinimai asocijuojasi su seilėtekiu (ne saulėtekiu) ir katatonija.
Su viskuo sutinku, atidžiai vykdau nurodymus: pumpuoju vaistukus, mankštinuosi ir einu į darbą. Deja, judu žemyn pragaran, garmu, net dūmai rūksta. Po trijų mėnesių ir skirtingų vaistų bandymų, nebeeinu į darbą, ištisą dieną tyrinėju 50 lubų baltumo atspalvių.
Durys be rankenų
Artimieji, matydami, kad manęs jau beveik nebėra, įkalba pagulėti ligoninėj. Ir, o dievai – ar tik nebus čia mano kančių pabaiga? Patariu, paklausykite ant peties sėdinčio nematomo draugo, kuris tyliai šnibžda: neee, neeeik ten. Beje, slapto draugo aš neturiu – šis paminėjimas yra literatūriniais sumetimais.
Ligoninės pavadinimų viešai. Nes jų buvo kelios. Pirmoji mane apdovanojo šizofrenijos diagnoze, didelėmis dozėmis antipsichotinių vaistų ir pažintimis, kurios parodė kelią į šviesą. Į tą kitą šviesą – kur tunelio gale. Bandymų nusižudyti istorijos, tikslūs receptai, kur ir kaip, bei aktualios detalės „kaip ne iki galo“ beveik sveiką merginą per kelias savaites pervertė į beveik gyvą būtybę. Mačiau sveikstančių, bet tai ne mano likimas. Aš neišėjau, mane kone išnešė.
Vėliau – dar kelios ligoninės, kasdien (tikrai taip – kasdien) keičiami vaistai, naujos diagnozės (beje, šizofrenija panaikinama tuojau pat) ir... aš. Kažkur ten anapus, šiapus manęs nebuvo. Nes nuo tokių kiekių ir mišinių vaistų žmogus tampa daržove. Kalambūras, ar ne? Bet kai jis išsipildo, kai negali mąstyti, paeiti ir suvokti aplinkos, pradedi prašyti eutanazijos.
Ir aš prašiau. Prašiau kiekvieną vakarą. Iš dalies man pasisekė, kaip žmonės sako, neturiu tokių didelių sėklidžių, kad išdrįsčiau pakelti prieš save ranką. Ir pasisekė, kad artimieji ne debilai.
Ieškantys žmonės
Manysite, kad psichiatrijos skyriuose kaip filmuose laksto bepročiai ir plevėsuoja tramdomųjų marškinių rankovėmis. Žinoma, yra visokių skyrių. Aš pasakoju apie lengvučius atviro tipo skyrius. Ten gydosi mieli, draugiški ir iš pažiūros sveiki žmonės. Tokie, kaip jūs ir jūsų bičiuliai. Tiesiog jiems labiau skauda, kankina nemiga arba nori išvengti privalomosios karo tarnybos, susižvejodamas diagnozę.
Pripažinsiu, ligoninėj sutikau daug šviesių žmonių, kurie tikisi gyventi maloniau. Būtent – tikisi. Bet nenori. Ir užmėtykit mane akmenimis nesutikdami, bet didžioji dauguma jų galvoja sėdmenų raumenimis, o ne galva. Pilnos ligoninės, šimtai, tūkstančiai kūnų guli ir laukia. Ko? Kol suveiks vaistai. Guli ir laukia. Ir stena, ir vaitoja, ir keikiasi, ir plūsta pykčiu. Kiti guli namie. Arba darbe prie stalo.
O mažoji dalis tyliai savęs klausia – ką daryti, kaip išsigelbėti? Ir ieško. Sulaukia daug pašaipų, kritikos ir atmetimo, nes juk visiems viskas tinka, tai ko tau netinka, ko negali vienu daktaru pasitikėti, ko čia ieškai, gerk vaistus ir tylėk, nes VISI TYLI.
O aš netyliu ir man ne gėda. Gėda turi būti gydytojams, kurie vienam žmogui su tais pačiais simptomais diagnozuoja skirtingas ligas, kurie gydo nuo šizofrenijos, kai jos net kvapo nėra. Ir jūs manot, kad aš čia tokia viena? O ne. Pilnos ligoninės slankioja, nepaeina ir tyli.
Patarimai artimiesiems
Antra svarbiausia dalis visose depresijos istorijose, mano manymu, yra sergančioji artimieji. Manieji, pradžioje nekreipę dėmesio net į tokius pasakymus kaip „noriu mirti“, vėliau susitelkė ir padarė viską, ką galėjo ir ko negalėjo, kad man padėtų kapstytis aukštyn.
Taigi, tik užsiminsiu, o darykit taip, kaip jums šviečia. Jei matote, žinote, kad jūsų artimasis kamuojasi – nedelskit, meskit visus darbus ir padėkit:
1) Nereikia užjausti, kartu sugulus verkti ir aimanuoti, kaip viskas blogai. Nereikia suprasti (nors sergantysis to labai nori). Padėkite darbais, ne žodžiais. Paimkit žmogų ant rankų ir nuneškit, jei pats nenueina;
2) Linksminti ir tampyti depresuojantįjį po teatrus bei parodas gali atrodyti visai nebloga mintis. Deja, ji vargu gelbėja. Galvokit, kaip padėti pasveikti, o ne kaip išblaškyti. Depresijos nereikia užmiršti, iš jos reikia atsibusti;
3) Supraskite, sergantysis pradžioje nėra pajėgus išspręsti savo skausmo, jam reikia blaivaus proto, skaidrių minčių. Ir gali būti, kad jūs pats jų neturite, jums baisu ir nežinote, ką daryti. Tai normalu. Ieškokite, kas žino;
4) Taip, gerų specialistų sprendimai kainuoja daug. Skolinkitės, imkite paskolas, darykite, ką išmanot, o ne kukuokit, kad nėra išeities. Nes paminklai kapuose irgi kainuoja, bet kažkaip visi juos pasistato;
5) Būkite kantrūs. Labai kantrūs.
Drąsiai galiu teigti, kad mane išgelbėjo artimųjų parama ir sprendimai. Man tiesiog neleido ištižti ir nusvaigti, o ėmėsi ieškoti gerų specialistų, mąstančių ne vien pagal sovietinius vadovėlius.
Patarimai įklimpusiems
1) Visokių „pajudėkite“ ir „sveikai maitinkitės“ patarimų pilnas internetas – skaitykit ir pildykit;
2) Jei psichiatras jus supranta, užjaučia ir gražiai šypsosi – dar nereiškia, kad jis jums padės. Jeigu matot, kad niekas nesikeičia ir iš gydytojo išgirstat nekaltus „nežinau“ daugiau negu tris kartus – bėkit šalin. Jis tikrai nežino ir nenori prisiimti atsakomybės dalyvauti jūsų sveikime;
3) Griežtai meskit forumų apie depresiją skaitymą. Jei norit pabendrauti su savais – eikit į dienos stacionarą, gulkit į ligoninę ir kalbėkitės į sveikatą. Nieko naujo neišgirsit, bet gyvas bendravimas gydo, kitaip negu googlinimas pasislėpus po kaldra;
4) Apsilankykite pas endokrinologą ir pasitarkite dėl hormonų tyrimų. Kai kurie psichotropiniai vaistai stipriai keičia hormonų pusiausvyrą. Psichiatrai, deja, tai pamiršta. Dar svarbiau – depresijos priežastis gali būti hormonų disbalansas;
5) Pasikartosiu – ieškokit specialisto, kuris su jumis bendradarbiauja, kuris atsako į visus (net pačius kvailiausius) jūsų klausimus. Kuris nukreipia pas kitus gydytojus, kuris masto sistemingai ir nuosekliai;
6) Nebijokite. Kalbėti, klausti ir dešimtą kartą eiti pas naują gydytoją. Taip taip, lietuviškas mentalitetas neleis manyti, kad čia jie durni, o ne jūs. Imkit ir pamanykit. Nes aš taip sakau, teigiu ranką ant Biblijos laikydama: psichikos sveikatos priežiūros sistema Lietuvoje yra kūdikio stadijoje. Ji tiek ir veika: valgo, miega ir kakoja;
7) Ne rašinio tema, bet paminėsiu. Būrėjos, Reiki, aromaterapija, moters energijos žemėlapio braižymas ir kitos alternatyvos gali būti papildoma pramoga, bet nesitikėkite, kad auros fotografai ir kvėpavimo specialistai jus pagydys. Protingai leiskite pinigus. Žinau, kad viliatės. Išmeskit savo naivumą, griežtai;
8) Ir pats svarbiausias patarimas. Jis dovanojamas tik jums. Vieninteliam, kuris išskaitėte iki galo. Nueikite į virtuvę, paimkite keptuvę ir trenkite tris kartus sau per galvą. Šį pratimą kartokite kiekvieną rytą. Pažadu (su ta pačia Biblija po ranka) – vieną rytą jūs prabusite. Ir pamatysite viską kitaip. Taip, kaip dabar matau aš.
9) Ieškokite, eikite, būkite kantrūs, nepasiduokite sistemai, negerkite visko, ką kiša, netikėkite viskuo, ką sako, nenuleiskite rankų, judėkite pirmyn. Kol esi gyvas – viskas įmanoma!
Turbūt tikitės sužinoti, kaip man pasisekė išsivaduoti ir kokie stebuklingi patarimai jums bus patiekti ant delno. Tik tiek: aš pabėgau iš sistemos. Palydėta sukamųjų judesiu prie smilkinio. Kaip nutuokiate iš rašinio stiliaus, aklai nepasinėriau į vedas, šakar makar jogą ir neguliu bažnyčioj kryžiumi. Visko po truputį, daug žmonių man padėjo atsipeikėti ir padeda iki šiol. Kiek girdėjau, 90 proc. sergančiųjų depresija nesulaukia jokio pagerėjimo gydydamiesi medikamentais. Šaltinius susirasite patys. O jei norėsite pasikonsultuoti, kur neiti, mano el. pašto adresas redakcijai žinomas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo istorija ir patarimais? Tai galite padaryti žemiau:
Pagalbos telefonai:
| Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
| Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai |
8 800 28888 | I-VII visą parą |
| Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai |
116 111 | I-VII 11:00 - 21:00 |
| Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba) Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui. |
8 800 77277 | I-V 16.00 - 20.00 |
| Pagalbos moterims linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai |
8 800 66366 | I-VII 10:00 - 21:00 |
| Vilties linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai |
116 123 | I-VII visą parą |
Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.
Emocinė parama internetu
| „Vaikų linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt | Atsako per dvi dienas |
| „Jaunimo linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas | Atsako per dvi dienas |
| „Vilties linija“ | Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com | Atsako per tris darbo dienas |
| „Pagalbos moterims linija“ | Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt | Atsako per tris dienas |
Krizių įveikimo centre (Giedraičių 60 A, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00
Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt