Mano darbo paieškos: kuo skiriasi atranka į valstybės tarnybą nuo įsidarbinimo privačiame sektoriuje?

 (55)
Darbas valstybės tarnyboje – tai, manau, ne tik darbas, kuris yra geriau apmokamas, negu kiti, tačiau ir daugiau pastangų reikalaujantis darbas. Jo paieškos gali būti labai greitos, nes skelbimų apstu, tačiau patekti į tokį darbą praktiškai neįmanoma.
© Shutterstock nuotr.

Turiu patirties ieškant darbo ir valstybės tarnyboje, ir tarnautojo darbo privačioje įstaigoje, todėl norėčiau išskirti esminius skirtumus tiems, kurie galbūt galvoja, mąsto apie darbo paiešką ir net nenutuokia, kaip viskas vyksta.

Ruošiantis eiti į valstybės tarnybos darbo konkursą tektų paaukoti praktiškai visą dieną. Bent tame konkurse, kuriame aš dalyvavau, kandidatų iš viso buvo beveik 200. Konkursą sudarė testas raštu ir pokalbis. Testą rašo iš karto visi asmenys, tai užtrunka maždaug apie gerą valandą. Vėliau lauki rezultatų, nes komisija taiso darbus. Iš tikrųjų tuo metu jautiesi kaip egzamine. Atrodo, lauki ir drebi, tarsi neišlaikius šio testo būsi kaip nors nubausta arba kažkokia išskirtinė. Kandidatai praeina pirmą etapą, jeigu surenka daugiau kaip 5 balus.

Atrinktieji kadidatai surinkę daugiau kaip 5 balus ir vėl sėdi ir laukia, kol ateis jų eilė ir galės pakalbėti dėl darbo su komisijos nariais.

Taip, praėjus beveik visai dienai, pagaliau buvo išrinkta iš tų 200 kandidatų tas laimingasis, kuris gavo darbo vietą.

Paklausite, kokie minusai?

1) Sugaišta beveik praktiškai visa darbo diena (minusas tas, kad jeigu esi dirbantis, turi pasiimti laisvą dieną arba kaip tik nori susiderinti);
2) Tikimybė, kad pateksi, tikrai nėra labai didelė, nes be galo daug kandidatų. Tam, kad tinkamai atsakytum į testo klausimus, turi būti visiškas teisininkas arba labai gerai išmanyti teisę;
3) Ieškoti paprasto tarnautojo darbo privačioje įstaigoje yra žymiai paprasčiau. Susitarus laiką tu ateini į pokalbį. Kiekviena pusė išdėsto savo reikalavimus ir „valio!“, tu dirbi. Aišku, jeigu nėra daugiau kandidatų iš kurių administracija gali rinktis.

Esminiai skirtumai:
1) Atlyginimų dydis;
2) Pareigos/atsakomybės;
3) Galimybės siekti dar didesnės karjeros netolimojoje ateityje.

Taip kad, brangieji, sėkmės beiškant to vienintelio ir išsvajotojo darbo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (113)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (371)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (54)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (492)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (478)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.