Mano akimis: Klaipėdą šturmuoja įžūlūs benamiai

 (49)
Vieni juos smerkia, kitiems jų gaila, tačiau sulig kiekviena diena jie tampa vis įžūlesni. Jie okupavę ne tik laiptines, bet ir senamiestį, Klaipėdos lankytinas vietas bei didžiuosius prekybos centrus, kuriuose reketuoja praeivius neprašydami, o reikalaudami pinigų. Tiesa, jie yra atviri, nesako, kad pinigai reikalingi duonai nusipirkti, o tiesiog: „trūksta centų ant vyno ar cigarečių“.
© Autoriaus nuotr.

Pačiame Klaipėdos centre 2004 m. įsteigti nakvynės namai, kuriuose laikinai prisiglausti, pernakvoti gali iki 52 benamių, tačiau nakvynės namai retai kada būna užpildyti, daugumai yra kur kas paprasčiau slankioti gatvėmis, miegoti laiptinėse ar po balkonais, juolab, kad neblaivūs piliečiai čia neįleidžiami.

Šilutės plente daugiabučių apsupti nakvynės namai neramina vietos gyventojus. Vakarais grįžti namo yra nejauku ir gan dažnai tenka peržengti laiptinėse įmigusius socialiai atrodančius asmenis, teigia vietos gyventojas. Policijos ekipažai čia kviečiami dažnai, o taksistai sako: „Kad nė vienas iš mūsų nenori vykti į iškvietimus šiuo adresu, tačiau darbas yra darbas“. Iš taksisto kalbos galima buvo suprasti, kad ir be benamių šiame rajone yra nesaugu...

Mano akimis: Klaipėdą šturmuoja įžūlūs benamiai
© Autoriaus nuotr.

Patys benamiai yra be galo įžūlūs, tačiau nemanau, kad jie galėtų kėsintis į aplinkinius, o kraujo balos dažniausiai būna dėl jų pačių apsistumdymų. Tiesa, šiame rajone siautėja ir vaikai: kad ir kaip tai skambėtu juokingai ar net neįtikėtinai, tačiau tokia yra realybė. Vaikai muša, spardo, spjaudo ir atiminėja paskutinius centus iš bepastogių klajūnų. Ko gero, nesuklysiu sakydama, kad benamiai kelia grėsmę suaugusiems, o benamius baugina mažamečiai 10-15 metų berniukai.

Klaipėdos valdžia po daugybės skundų pagaliau ėmėsi priemonių tramdyti įžūlius benamius ir bausti net tuos kurie juos paremia, duoda jiems pinigus. Visai neseniai buvo rengiami policijos reidai senamiestyje bei apleistose Klaipėdos vietose, tačiau ar buvo pasidomėta kaip klajūnai slankioje netoliese prieglaudų? Jie čia pažįstami ne tik gyventojų, bet ir šalia esančių parduotuvių darbuotojų, nes atėję į prekybos vietas daužo butelius ir diktuoja savo taisykles.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (76)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (272)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.