Aš niekad negalėjau žiūrėti ir skaityti naujienų, kurios pranešdavo apie išmestus ir nužudytus vaikus. Visada, net ir dabar, širdis plyšta vien pagalvojus, ką tas mažas padarėlis turėjo išgyventi. Daug kartų tyliai verkiau už didžiulį, svetimą, mažo žmogaus skausmą.
Aš nesieju šio savo straipsnio su aktualijomis apie keturmečio berniuko tragišką žūtį. Aš stengiuosi nesidomėti šia istorija, nes ji manyje žadina neapykantą.
Aš rašau tai dėl to, kad pastaruoju metu mane labai smarkiai spaudžia visuomenė dėl to, kad man 30-imt ir aš griežtai atsisakau turėti vaikų. Ir vos tik ištariu frazę „Aš niekada neturėsiu vaikų“, jų veidai persikreipia... Ir tada jie mesteli: „Vieną dieną vis tiek turėsi... Užsinorėsi“. Ir aš dar griežčiau pakartoju: „Niekada neužsinorėsiu“.
Mano baimė, kad aš nesugebėsiu užauginti laimingo, gero, pilnavertį gyvenimą turinčio žmogaus, yra tokia didelė, kad aš tiesiog atmetu bet kokias galimybes pagimdyti.
Aš kiekvieną dieną modeliuoju situaciją, ką daryčiau, jei mano mylimas vyras specialiai manyje „pasodintų“ gyvybę. Įsivaizduoju, kaip tylomis pasidarau abortą ir jis apie tai niekad nesužino... Ir toliau daug metų apgaudinėju žmogų, kad negaliu susilaukti vaikų.
Aš pati užaugau su dukart išsiskyrusia mama. Ji – nuostabus žmogus, ji yra ir MAMA, ir TĖTIS viename, visada besąlygiškai mylėjusi vaikus. Aš žinau, kad jei mane paliktų vyras su dviem mažamečiais vaikais (vieno iš jų jau net ir nepasiimtų iš gimdymo namų), aš nesugebėčiau būti tokia mama, kokia buvo ji.
Mane apima siaubas, stebint aplink esančias poras, kurios augina vaikus. Kokios nelaimingos tos moterys... Atrodo, jos taip laukė to stebuklo, o po gimdymo jas beveik visas apėmė didžiausias nusivylimas, kad jų vyrai išdidžiai tik vadina save TĖVAIS. Jokios pagalbos buityje, jokio supratimo, koks tai varginantis darbas 24 valandas per parą vienai pačiai auginti mažą žmogų. Ir nuolat girdima pati šlykščiausia frazė – „O ko tu pavargusi, visą dieną namie nieko neveiki“!
Visuomenėje garsiai skambanti frazė „Koks stebuklingas laikas yra nėštumas“ yra visiška nesąmonė. Realybėje dauguma nėščiųjų verkė, kad 8 nėštumo mėnesį jos nebegalėjo pačios užsidėti batų ir vyrai nesuprato, kad reikia joms padėti, o po gimdymo dauguma jų neturi laiko net nusikirpti nagų. Kai kurios jau metus nemato daugiau nieko, tik namus, parduotuvę ir vėl namus.
Apie tai, kad galima būtų greičiau numesti svorio gali išvis tik pasvajoti, nes „pavargę“ nuo darbo vyrai negali pabūti kelias valandas per dieną su naujagimiu vieni ir naktį išeina miegoti į kitą kambarį, nes mažylis zirzia ir trukdo kauptis kitai „sunkiai“ darbo dienai.
Ir nėra ko stebėtis vadinama „pogimdyvine depresija“. Ji atsiranda ne dėl ko kito, o dėl vyrų nerūpestingumo... Nesugebėjimo suprasti, kad vaiko auginimas yra labai didelis pasiaukojimas ir pasiaukoti turi abu tėvai. Atnešti pinigus namo galiu ir aš, moteris.
Mano šeimos samprata yra labai aiški. Gyvenimą kurti reikia tik su vienu žmogumi, su tuo, su kuriuo būsi iki gyvenimo galo. Ir vaiką auginti turi abu tėvai, tai nėra vien moters užduotis.
Vaikas yra milžiniška atsakomybė ir didžiulė silpnybė. Ir jis turi atsirasti tik tada, kai moteris pasitiki savimi ir žmogumi, esančiu šalia.
Ir aš savimi didžiuosiuosi, jeigu sugebėsiu iki gyvenimo galo išlikti stipri, vieniša moteris, kuri pasirinks tokį kelią, o ne sukurs nelaimingą šeimą su bet kuo, kad tik pateisintų giminaičių lūkesčius, arba susilauks vaikų, nes „senatvėje kažkas manimi pasirūpins“.
Ir dauguma leptels: atsiras tinkamas vyras – bus ir vaikas... Galbūt... Bet aš tikiuosi, kad jis tiesiog nenorės turėti vaikų. Toks ir bus man tinkamas vyras, kuris mane mylės su visomis mano vaikų baimėmis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Išsakyti nuomonę? Pateikti atsaką skaitytojai? Rašykite el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šeima“.