O aš atsakau: „Nebus, niekada“. Veidai persikreipia ir aš staiga tampu nenormali.

Mūsų visuomenėje egzistuoja tik keli supratimai apie nenorinčius turėti vaikų. Pirmas – dar per anksti, ir antras – dar neatsirado tinkamas partneris. O tokio kaip „nenoriu“ tarsi negali būti, visi nori, anksčiau ar vėliau.

Manęs neerzina klausimai „Turi vaikų?“, „Ar nori?“ – jie visiškai normalūs ir suprantami. Tačiau pašnekovai retai ties jais apsistoja. Jiems norisi suprasti, kaip galima nenorėti vaikų, ar neturiu kažkokios paslaptingos vaikystės traumos ir ar negalvoju, kad norėsiu pagimdyti po dešimties metų ir išvis – kaip aš gyvenu, jei nesvajoju apie vaikus.

Gerai, kad neturiu tokių artimų žmonių, kurie mane nuolat spaustų šiuo klausimu. Svarbiausia, kad patys artimiausi jau arba susitaikė su mano nuomone, arba tiesiog supranta.

Tačiau daugybė moterų, jų mamos, jų senelės, tetos, kaimynės ir draugės, kurioms pasisekė pagimdyti aštuoniolikos, įkyriai patarinėja: „Kur vaikai, kur? Kada? Bus per vėlu! Jau per vėlu! Gimdyk antrą!“. O nenoras daugintis yra sulyginamas vos ne su homoseksualumu.

Aš asmeniškai neskelbiu karo tarp moterų, kurios nori ir nenori turėti vaikų. Puikiai priimu gyvenimą kaip labai skirtingą ir spalvingą, su visomis tiesomis, kokios tik gali egzistuoti. Ir visiškai suprantu žmones, kuriems gyvenimo pilnatvė yra pastoti, gimdyti, „cackintis“ su kūdikiu… Bet aš juk neinu ir neklausiu savo draugės – „O tu kaip, ar randi laiko nusikirpti nagus?“ arba „Man atrodo, kad tu jį neteisingai auklėji, tokio amžiaus mažylis jau turėtų skaičiuoti“…

Ir kai pas mane atsiranda naujas draugas, manęs vis tiek paklausia – „O tai gal nuo šito norėsi vaikelio? Tu jį juk taip myli!“. Taip jie sako, nesuprasdami, kad kai kurios moterys yra tiesiog nesutvertos motinystei. Kad mano laimės supratimas yra visai ne vaikuose.

Tiems žmonėms yra labai sunku suprasti, kad tu save vis tiek myli labiausiai. Savo gyvenimo ritmą, gyvenimo supratimą, savo taisykles.

Daugybė žmonių tai džiaugsmingai vadina egoizmu. Juk tai daug ką paaiškina! Juk egoizmas yra kvailystė, infantilu, išlepimas, ne atsakomybė, vaikiškumas. Ir va, kai tu subręsi, šaukštai bus po pietų.

Dauguma, tiesą pasakius, ir gimdo iš baimės – kad paskui bus tiesiog per vėlu. Vadovaudamiesi paprasta logika: pagimdysiu, o toliau kažkaip jau susidėlios viskas – svarbiausia, kad būtų. Todėl kad gyvenimas be vaikų einant laikui tampa visiška beprasmybe: darbas – namai, o namuose gyvena vienas ir tas pats nuobodus vyras, su kuriuo tu negali išsiskirti, nes „kam tu reikalinga“ ir jums be vaiko po 10 metų net pasibarti nebėra apie ką. Jei būtų vaikas – jis jus „apjungtų“. Jūs būtumėt ne tiesiog paprasti žmogeliai, kuriems mirtinai vienam su kitu nuobodu – jūs Tėvai!

Pripažinkim – daugybę metų žmonija laukėsi vaikų tik dėl tokių priežasčių – o paskui bando mokyti tokius kaip aš. Ir net tokioje situacijoje mes jų neteisiame.

Keisčiausia yra tai, kad vis tiek dauguma jų vis bando įtempti tave į savo „sektą“ aiškindami, kad „vaikai – tai geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime. Vaikai yra laimė, kuri suprantama tik jų sulaukus ir t.t.“... O dar įdomiau, kad kai tu jų sulauki ir supranti, kad kai kam jokios laimės čia nėra, o tik 20 metų galvos skausmo tau aiškina: „O tu galvojai, bus lengva? Dabar tu gyveni ne dėl savęs, o dėl jo.“

Ir man visai ne gėda prisipažinti, kad aš nenoriu turėti vaikų... Tai – ne man...

Aš noriu užmigti su aušra, o tada miegoti iki pavakarių. Noriu mieguista lėtai gerti kavą ir neatsakinėti į klausimus, kodėl dangus yra mėlynas. Nenoriu jaudintis, kad neužrašiau vaiko į darželį iki jo gimimo – noriu visus savo uždirbtus pinigus iki senatvės leisti tik savo malonumui.

Ir manyje toli gražu negyvena kažkoks keistas jausmas, panašus į motinystės instinktą, ir aš pati esu tas vienintelis žmogus žemėje, kuriuo aš noriu rūpintis ir auklėti. Ir aš visai nebijau mirti viena...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite su prierašu „Nuomonė“ pilieciai@delfi.lt