Mamai užsienietį vyrą internete padėjo rasti dukra

 (29)
Pirmoje santuokoje su vyrų pragyvenome kartu 27 metus. Iš jų 11 metų jau buvome išsiskyrę. Po skyrybų buvęs vyras pasiūlė man leisti jam pabandyti „būti tokiu vyru, kokiu noriu jį matyti“.
Internetas
© Shutterstock nuotr.

Vaikai tuomet buvo dar nepilnamečiai, apie asmeninį gyvenimą net nemąsčiau, todėl ir leidau. Kažkiek laiko jis stengėsi. Tačiau akivaizdžiai matėsi, kad na... Negali jis būti toks, su kokiu jausčiausi kaip už mūro sienos. Taip prabėgo tie 11 metų: jis su savais interesais, aš - su savais. Didžiulis pliusas šiame gyvenime buvo tai, kad vaikai turėjo šalia abu tėvus.

2000 metais šeimą sukūrė dukrytė. Tada „visu gražumu“ pajutau, kas yra vienatvė. Pasakysiu – baisus pojūtis, kurio jau ir bijoti pradėjau. Slinko laikas ir vieną dieną dukra man ir sako: „Mama, kiek gi tu dar būsi viena? Mes jau užaugom, savarankiški, ieškok sau draugo, kol esi patraukli“.

Buvau nustebusi, pasimetusi... Ir paklausiau – kur gi man jo ieškoti? Ji, kaip tada pamaniau juokaudama, pasiūlė internetinėje pažinčių svetainėje susikurti anketą. Atvirai pasakius, ji man ją ir sukūrė. Vėliau, kai pati išmokau anketa naudotis, suredagavau pagal save. Tai buvo 2004-ji metai, vasara. Gerbėjų netrūko, bet kad tarp jų labai jau daug nerimtų buvo... Tačiau gyvenimo patirtis juk išmokė atskirti. Pagaliau po metų buvo atrinkti trys vyrai, su kuriais tikrai buvo įdomu bendrauti. Su dviem jau buvo įvykę ir susitikimai, jie buvo iš Lietuvos, kitas buvo vokietis.

2006 m. kovo 7 d. įsijungiau savo anketą ir pamačiau naujo gerbėjo nieko rimto nežadanti laišką. Jame rusiškai buvo parašyta: „labas, kaip reikalai?“. Anketa buvo skurdoka, todėl atšoviau: „man visiškai neįdomu net atsakyti į praktiškai tuščią anketą“. Į tai greitai buvo atsakyta: „o tu klausk, užduok klausimus, ką norėtum apie mane sužinoti... Aš paprastas kaip vienas litas“.

Toks atsakymas, kuriame minimas litas, mane suintrigavo (vėliau sužinojau, kad jo verslo reikalai Lietuvoje vyko jau 10 metų). Prasidėjo bendravimas, įdomus bendravimas... Liepos 22 d. įvyko mūsų pirmas susitikimas. Rugsėjo 13 d. iš Krymo skubėjau grįžti jau pas jį. O 2007 m. rugpjūčio 11 d. mes tapome vyru ir žmona. Padarę išvadas iš buvusių santuokų klaidų, štai, jau septynerius metus esame laimingi, įsimylėję... Mums po 55-erius. Tai jau tikrai – šiam puikiam jausmui bent koks amžius tinka, jokie atstumai nebaisūs (nuo Vilniaus iki Jekaterinburgo - 3000 km).

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Mano sutuoktinis – užsienietis!“.

Meilė nepaiso sienų: taip galėtų pasakyti ne vienas, savo mylimąjį ar mylimąją sutikęs užsienio šalyje. Užplūdus jausmams, pamirštama apie kultūrinius skirtumus, skirtingas kalbas, tai, kad namus skiria tūkstančiai kilometrų... Tačiau ar tai vėliau nesunaikina meilės? Šią savaitę DELFI Pilietis teiraujasi jūsų – pasidalinkite savo kaip užsieniečio sutuoktinio patirtimi.

Papasakokite, ar sudėtinga susitaikyti su kultūriniais skirtumais? Kaip į jūsų mylimąjį ar mylimąją reagavo artimieji ir draugai – ar lietuviai lengvai į šeimą priima svetimtaučius?

Galbūt jūsų meilės istorija nenusisekė ir manote, kad kurti santykius reikėtų tik su tautiečiu? Turite kitą nuomonę? Padėkite sugriauti įsivaizdavimą, kad santuokoje su kitataučiu gyventi sudėtingiau.

Istorijas siųskite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“ iki gruodžio 2 d.

Primename, kad DELFI Piliečio rubrikoje publikuojamų tekstų autoriai kiekvienos savaitės pabaigoje gali gauti ypatingą prizas už geriausią istoriją, pranešimą apie įvykį ar puikiai pateiktą nuomonę!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaitytojo nuomonė. Laisvės premija turėjo būti įteikta kitiems (49)

Štai ir sulaukėme 26-ujų Sausio 13-osios metinių, o su metinėmis iš paskos – ir klausimas, kam duoti arba kam neduoti Laisvės premiją. Na, pagaliau seimūnai nusprendė, kam šiais metais paskirti premiją – nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (176)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (458)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (249)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.