Mamai užsienietį vyrą internete padėjo rasti dukra

 (29)
Pirmoje santuokoje su vyrų pragyvenome kartu 27 metus. Iš jų 11 metų jau buvome išsiskyrę. Po skyrybų buvęs vyras pasiūlė man leisti jam pabandyti „būti tokiu vyru, kokiu noriu jį matyti“.
Internetas
© Shutterstock nuotr.

Vaikai tuomet buvo dar nepilnamečiai, apie asmeninį gyvenimą net nemąsčiau, todėl ir leidau. Kažkiek laiko jis stengėsi. Tačiau akivaizdžiai matėsi, kad na... Negali jis būti toks, su kokiu jausčiausi kaip už mūro sienos. Taip prabėgo tie 11 metų: jis su savais interesais, aš - su savais. Didžiulis pliusas šiame gyvenime buvo tai, kad vaikai turėjo šalia abu tėvus.

2000 metais šeimą sukūrė dukrytė. Tada „visu gražumu“ pajutau, kas yra vienatvė. Pasakysiu – baisus pojūtis, kurio jau ir bijoti pradėjau. Slinko laikas ir vieną dieną dukra man ir sako: „Mama, kiek gi tu dar būsi viena? Mes jau užaugom, savarankiški, ieškok sau draugo, kol esi patraukli“.

Buvau nustebusi, pasimetusi... Ir paklausiau – kur gi man jo ieškoti? Ji, kaip tada pamaniau juokaudama, pasiūlė internetinėje pažinčių svetainėje susikurti anketą. Atvirai pasakius, ji man ją ir sukūrė. Vėliau, kai pati išmokau anketa naudotis, suredagavau pagal save. Tai buvo 2004-ji metai, vasara. Gerbėjų netrūko, bet kad tarp jų labai jau daug nerimtų buvo... Tačiau gyvenimo patirtis juk išmokė atskirti. Pagaliau po metų buvo atrinkti trys vyrai, su kuriais tikrai buvo įdomu bendrauti. Su dviem jau buvo įvykę ir susitikimai, jie buvo iš Lietuvos, kitas buvo vokietis.

2006 m. kovo 7 d. įsijungiau savo anketą ir pamačiau naujo gerbėjo nieko rimto nežadanti laišką. Jame rusiškai buvo parašyta: „labas, kaip reikalai?“. Anketa buvo skurdoka, todėl atšoviau: „man visiškai neįdomu net atsakyti į praktiškai tuščią anketą“. Į tai greitai buvo atsakyta: „o tu klausk, užduok klausimus, ką norėtum apie mane sužinoti... Aš paprastas kaip vienas litas“.

Toks atsakymas, kuriame minimas litas, mane suintrigavo (vėliau sužinojau, kad jo verslo reikalai Lietuvoje vyko jau 10 metų). Prasidėjo bendravimas, įdomus bendravimas... Liepos 22 d. įvyko mūsų pirmas susitikimas. Rugsėjo 13 d. iš Krymo skubėjau grįžti jau pas jį. O 2007 m. rugpjūčio 11 d. mes tapome vyru ir žmona. Padarę išvadas iš buvusių santuokų klaidų, štai, jau septynerius metus esame laimingi, įsimylėję... Mums po 55-erius. Tai jau tikrai – šiam puikiam jausmui bent koks amžius tinka, jokie atstumai nebaisūs (nuo Vilniaus iki Jekaterinburgo - 3000 km).

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Mano sutuoktinis – užsienietis!“.

Meilė nepaiso sienų: taip galėtų pasakyti ne vienas, savo mylimąjį ar mylimąją sutikęs užsienio šalyje. Užplūdus jausmams, pamirštama apie kultūrinius skirtumus, skirtingas kalbas, tai, kad namus skiria tūkstančiai kilometrų... Tačiau ar tai vėliau nesunaikina meilės? Šią savaitę DELFI Pilietis teiraujasi jūsų – pasidalinkite savo kaip užsieniečio sutuoktinio patirtimi.

Papasakokite, ar sudėtinga susitaikyti su kultūriniais skirtumais? Kaip į jūsų mylimąjį ar mylimąją reagavo artimieji ir draugai – ar lietuviai lengvai į šeimą priima svetimtaučius?

Galbūt jūsų meilės istorija nenusisekė ir manote, kad kurti santykius reikėtų tik su tautiečiu? Turite kitą nuomonę? Padėkite sugriauti įsivaizdavimą, kad santuokoje su kitataučiu gyventi sudėtingiau.

Istorijas siųskite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“ iki gruodžio 2 d.

Primename, kad DELFI Piliečio rubrikoje publikuojamų tekstų autoriai kiekvienos savaitės pabaigoje gali gauti ypatingą prizas už geriausią istoriją, pranešimą apie įvykį ar puikiai pateiktą nuomonę!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (47)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.