Mama pasibaisėjusi - mokyklų užgaidos skurdina tėvus

 (98)
Uniformos tėvams nepadeda sutaupyti, bet priešingai, – įstumia skurdesnes šeimas į dar didesnį skurdą. Įsigyta mokyklinė uniforma susidėvi jau pirmą mėnesį. Kas atlieka uniformų patikrą ir nustato, kad ji yra tinkama devėti moksleiviams?
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Jei vaikas grįždamas namo paslysta, kelnėse – skylė, viena – ant kelių, kita – dar ir ant užpakalio, medžiaga ypatingai plona ir skysta. Kelnės kainavo 90 litų? Pirk naujas. Parduotuvėse įsigytus ir
džinsinius, ir medvilninius drabužius mano vaikai dėvi ilgą laiką, pusmetį ir ilgiau. Tuo tarpu brangesnės uniforminės kelnės plyšta nugriuvus vienintelį kartą. Drabužių parduotuvėse įsigytus pirkinius galima laisvai grąžinti, pakeisti (už nekokybiškus vaiko batus pinigus galima atgauti ir po metų, tereikia turėti čekį). Tačiau per mėnesį sudėvėtos uniformos nėra keičiamos ar persiuvamos, už jų sudevėjimą atsako tėvai.

Uniformos estetinis vaizdas apgailėtinas – megztinis prasitrina iki gumulų jau po dviejų savaičių, skylėtos kelnės, klešnių apačia nudriskusi. Jei pirmokas per dailės pamoką išteplioja švarkelį, dėmės nenuvalysi – taip pat prasitrina skylė. Drabužio priežiūros instrukcijoje nurodoma, kad skalbti negalima. Klausiu savęs, kodėl taip nutiko abiems vaikams vienu metu, vos prasidėjus mokslo metams, – jie yra ramaus būdo, nedūksta, nelaksto ir nėra iš tų mokinių, kuriuos mokytojams tenka nuolat raminti.

Suprantu, kad uniforma siuvama tik pardavimui, ir ji atrodo graži tik vitrinoje. Po kelių savaičių kelnės labiau panašios į skudurą grindims plauti nei į drabužį, tinkamą dėvėti mokykloje. Jeigu perki uniformą pasižiūrėti, viskas gerai, bet jei perki devėti, ji susibjauros iš karto. Su tokiu drabužiu vaikas atrodys netvarkingas, nešvarus. Apie tai neįspėjami pirmokų tėvai.

Šeimoje mokome vaikus rūpintis kūno ir drabužių švara. Nesusitvaręs, nesusišukavęs, be švarių drabužių vaikas negali išeiti iš namų. Kaip jam paaiškinti, kodėl į mokyklą turi eiti netvarkingas, apsitrynęs, apiplyšęs ir devėdamas tokius drabužius, kuriuos devėti yra gėda? Paaiškinu, kad neturiu pinigų išlaikyti veltėdžius, pirkinėdama uniformas kas mėnesį.

Palyginti neseniai iš mokyklų buvo išvežti gazuotų gėrimų ir saldainių automatai. mokyklų virtuvėse nebegaminama ir nebeprekiaujama keptais, perdirbtais, antrarūšiais gaminiais (bent jau oficialiai). Gal atėjo laikas pagalvoti ir apie mokinių estetinį vaizdą? Juk patogus, švarus, tvarkingas drabužis – tai ne tik kultūros, bet ir sveikatos reikalas.

Ar mokiniams nėra būtini patogūs, patvarūs drabužiai, pagaminti iš aukštos kokybės medžiagų? Man atrodo, kad mokinių poreikiai šiuo atveju tikrai nėra svarbiausi. Nesunku atspėti priežastis, dėl kurių vis daugiau mokyklų reikalauja uniformų.

Prieš kiekvienus naujus mokslo metus situacija ta pati. Mokyklos direktorė per bendrą tėvų susirinkimą pasako, kad jeigu kuriam nors iš tėvų nepatinka uniformos, galima pereiti į kitą mokyklą, kur uniformų nereikalaujama. Kadangi pagal mūsų gyvenamąją vietą yra tik viena pradinė mokykla, įdomu, į kokią konkrečiai mokyklą galėtume pereiti? Mano galva, būtų daug paprasčiau, jei į kitą mokyklą pereitų pati direktorė, taip išvaduodama tėvus nuo savo vizijos apie vienodai apiplyšusius moksleivius.

Mama pasibaisėjusi - mokyklų užgaidos skurdina tėvus
© DELFI / Tomas Vinickas

Reikia pasakyti, kad mokytojos supranta uniformų problemą ir yra gana lanksčios. Jos nebara nei mokinių, nei tėvelių, jei kurie neapsikentę nuperka vaikui kitokį drabužį. Tik tyliai ir geranoriškai pataria nupirkti ką nors panašaus į uniforminį megztuką ar švarkelį. Jau per pirmąjį pirmokų tėvų susirinkimą, kuris vyko nepraėjus nė mėnesiui nuo mokslo metų pradžios, mokytoja pasakė, kad galime aprengti vaikus panašiais į uniformą drabužiais (uniformos per mėnesį jau buvo nusidevėję!). Bet kodėl reikalaujama pirkti uniformą, o paskui patariama rengtis „panašiai“? Kam tai naudinga? Juolab kad uniformos mokykloje įvestos jau keletą metų ir kokybės problema mokyklos administracijai yra žinoma? Atsakymas paprastas. Kiekvienais metais į mokyklą ateina nauji, „žali“ tėveliai, kurie dar nežino, kas jų laukia. Šiuos dar galima apgauti ir iškišti katę maiše. O toliau – jau nebe mokyklos, bet tėvelių problemos.

Lengviau toms šeimoms, kuriose mamos ar močiutės dar mezga ar siuva, – jos greitai gali numegzti į uniforminį panašų megztuką ar pasiūti švarkelį. Kreiptis į siuvimo ateljė ar pas siuvėją, pirkti ir rasti kokybiškų medžiagų ne visi tėvai moka ar gali, ne visi turi ir tokių finansinių galimybių, juolab jei jau yra nusipirkę uniformas. Klasėse dalis vaikų dėl suprantamų priežasčių į pamokas ateina be
uniformų (skylėtų kelnių neįsiūlysi net pirmokui). Vienintelis išsigelbėjimas buvo supratingos, tėvus ir mokinius užjaučiančios mokytojos.

Vienus metus nupirkome vaikui pilkas medvilnines kelnes, jos buvo šiek tiek panašios į uniformines ir sūnus jas devėjo visus metus (nors žiemą su vasarinėm kelnėm ir buvo šaltoka). Kitais metais uniformines kelnes nusipirkome Anglijoje, uniformų parduotuvėje. Ir kokia buvo mano nuostaba, kai pamačiau, kaip puikiai kelnės dėvisi. Jau beveik metai, kai vaikas vaikšto su šiomis kelnėmis ir nėra jokių nusidėvėjimo žymių. Už naujas kelnes mažesniam vaikui sumokėjau 25 litus, o vyresniajam – 40 litų (uniforminių kelnių kaina parduotuvėse – iki 10 svarų). Medžiaga storesnė, netgi padengta susibraižymams ir plyšimams atsparia danga.

Negaliu suprasti, kodėl Anglijoje daug storesnės ir bene nesudėvimos uniformų kelnės kainuoja nuo 20 iki 40 Lt. O Lietuvoje už nekokybiškas uniformas esame priversti mokėti šimtus? Vien kelnės kainuoja nuo 70 iki 100 litų. Ar Anglijoje didesni mokesčiai? Prisipažinsiu, kad man netgi buvo kilusi verslo idėja, – norėjau nusipirkti kelis šimtus tokių kelnių ir parduoti iškankintoms mūsų mokyklos mamytėms. Nors jau trejus metus skundžiamės dėl nekokybiškų uniformų, situacija nesikeičia. Tai žadama pakeisti medžiagą už papildomą kainą, tai sugalvojama dar kokių neva patobulinimų, siuvykla siunčia pas direktorę, o direktorė – į siuvyklą, svarbiausia stumti laiką ir išlaukti, kol pradinukai išeis į kitas mokyklas. O prieš naujus tėvelius bus galima vaidinti iš naujo. Nieko nesikeičia, tik vis labiaus senka jėgos. Belieka susitaikyti su esama situacija ir numoti ranka.

Suprasti, kad tai nepakeičiama. Uniformų gamintojų ir tiekėjų atrankos konkursai mokykloje kelia
susirūpinimą. Keista, kad šių „konkursų“, jei tokie iš viso vyksta, nepatikrina net savivaldybių švietimo skyriai, jau nekalbu apie aukštesnes kontroliuojančias instancijas. Mokykloms suteikiama
apsisprendimo teisė, tik kas ja naudojasi? Tėvams neleidžiama pasirinkti uniformų gamintojo ir siūloma rinktis tik uniformos modelį. Suprantama, modelius demonstruoja viena jau iš anksto pasirinkta įmonė. Taigi praktiškai renkamės, neturėdami jokio pasirinkimo. Trejus metus mokyklai
uniformas siuva ta pati įmonė, uniformų kaina kasmet kyla... Kai kuriems kitiems tėveliams pasisekė labiau, turiu draugę, kuriai mokykloje buvo pasiūlyta rinktis net iš dviejų gamintojų. Gaila, tik uniformos kaina buvo vienoda.

Siuvimo bendrovių atrankos skaidrumas tėvams kelia klausimų, neaiškinama, kodėl kasmet nevykdomas naujas konkursas uniformoms pirkti ir ta pati įmonė aptarnauja mokyklą metai iš metų? Kodėl neatsižvelgiama į tėvų pastabas ir uniformų medžiagų bei pasiuvimo kokybė nesikeičia? Taip mokyklose kuriamos palankios sąlygos korupcijai, iškreipiama rinka. Stabdoma gamintojų konkurencija. O už viską iš savo kišenės susimoka tėvai. Gamintojas nėra suinteresuotas mažinti kainos, gerinti gaminių kokybės, nes jau „užsigarantavo“ užsakymus kelis metus į priekį, sudaręs sutartį su mokykla. Ar normalu, kad tėvai turi vykti į užsienį, Lietuvoje negalėdami nusipirkti „normalios“ mokyklinės uniformos?

Puikiai atsimename savo mokyklines unifomas dar iš sovietmečio, jas pirkome kas dvejus metus, tai buvo kokybiški, ne vienkartiniai gaminiai. Ar panašių uniformų dabar nebeįmamoma pasiūti? Ar ne juokinga, kad šiais laikais, kai parduotuvės užverstos prekių, o drabužių parduotuvės vaikams nuolat rengia išpardavimus, tėvai už kosminę kainą turi pirkti neįmanomas devėti kelnes iš jiems griežtai nurodytos siuvyklos? Apie tai, kad užsakymai nuolat vėluojami atlikti – kita kalba. Nesuprantu, kodėl toks paprastas dalykas kaip mokyklinė uniforma paversta tokia siekiamybe, neišvengiama būtinybe ir deficitu?

Nors mokytojai į uniformų devėjimą jau trejus metus žiūrėjo pro pirštus, po naujų metų situacija bent jau mūsų pradinėje mokykloje pasikeitė iš esmės. Kadangi natūraliai uniforma mokykloje neprigyja ir dalis tėvų nebeperka neįmanomų dėvėti unifomų iš to paties gamintojo ir rengia vaikus paprastais, tvarkingais, kasdieniais drabužiais, imtasi represinių priemonių - direktorės nurodymu pradėjo veikti „uniformų policija“. Mokykloje mokiniai skiriami „uniformų“ budėtojais ir tikrina visų klasių moksleivius, žymi, kurie mokiniai atvyko be uniformų, iš pradinukų reikalauja pasiaiškinimų. Vaikas gąsdinamas apklausa direktorės kabinete, jeigu kitą dieną atvyks be uniformos. Tėvams siuntinėjamos įspėjamos žinutės. Gerai dar, kad už tokį „žiaurų“ pažeidimą mokiniams ant krūtinės neklijuojami skiriamieji ženklai.

Tokios gąsdinimo priemonės tikrai efektyvios ir uniformų devėjimo disciplina stiprėja, tėvai perka naujas uniformas skubos tvarka iš tos pačios susikompromitavusios įmonės, vaikai eiti į mokyklas be uniformų bijo. Jau ne juokais įbaugintos mokytojos perspėja tėvus, kad mokykloje įsigalioja griežtesnės taisyklės ir savivalė nebetoleruotina. Netgi gauname auklėjamojo turinio laiškų, kuriuo mokytojos auklėja tėvus, gal šiek tiek primiršusios, jog tėvai jau yra baigę savo mokyklas ir nėra pavaldūs nei mokytojams, nei direktorei. Laiškuose aiškinama, kad tėvai „privalo mokyti vaikus laikytis taisyklių, o uniformos – yra viena svarbiausių mokyklos taisyklių, jei vaikas matys, kad tėvai nesilaiko taisyklių, jis užaugs nepaklusnūs ir netgi bus linkę į nusikaltimus...“. Tiesą sakant, didesnės nesąmonės dar neteko girdėti. Kuo uniforma padaro vaiką geresniu, vertesniu visuomenės
piliečiu?

„Uniforminei“ tvarkai, tiksliau, betvarkei, tėvai priešintis bijo, – nepatenkintiems direktorė parodo duris. Vaiko perkėlimas į kitą mokyklą tėvams sukeltų papildomų sunkumų – tai reiškia, kad vaikas
mokysis toliau nuo namų, reikės labiau rūpintis jo saugumu, vežioti į mokyklą ir iš jos. Ar atsisakymas devėti uniformą yra nusižengimas, baudžiamas pašalinimu iš mokyklos?

Šių metų „Kino pavasario“ festivalyje buvo rodomas filmas „Casse-tête chinois“. Prisiminiau vieną

Mama pasibaisėjusi - mokyklų užgaidos skurdina tėvus
© Shutterstock nuotr.

epizodą. Tėvas prancūzas, atvykęs į Ameriką, buvo šokiruotas, sužinojęs, kad jo vaikai kitos šalies mokykloje dėvi uniformas. Konfliktas su vaikų mama ir mokykla dėl uniformų devėjimo, rodos, perėjo net į teisinių ginčų formą. Nežinau, dėl kokių priežasčių kai kurie prancūzai nenori devėti uniformų. Lygiai taip pat nesuprantu, kokios priežastys verčia jas devėti Lietuvoje? Tėvams nekokybiškos uniformos sukelia nuolatinį nerimą, stresą ir tuština kišenę. Nesame tokie turtingi, kad galėtume mokėti už vienkartines kelnes iki 100 Lt. Prekių pertekliaus laikais turime mokytis megzti ir siūti. O kur dar beviltiškumo jausmas, kad nieko negali pakeisti?

Tikrai norėčiau, kad mano vaikai mokykoje devėtų uniformas, jeigu jos būtų patvarios, pasiūtos iš kokybiškų, nevienkartinių medžiagų. Bet kol kas tai man kelia tik daugybę rūpesčių. Nueiti į pirmą
pasitaikiusią parduotuvę ir prisipirkti kelnių yra daug paprasčiau, nei aiškintis su uniformų gamintojais. Ar mokyklų direktoriai turi teisę prievartauti tėvus ir mokinius pirkti uniformas iš jų pasirinktos įmonės? Ar gali būti pagaliau atlikta uniformų kokybės patikra? Ar medžiagos ir pasiuvimo kokybė atitinka moksleivių poreikius? Ar medžiagų sudėtis nekenkia moksleivių sveikatai?

Ar negali būti paskatinta gamintojų konkurencija, nesudarant sutarčių su konkrečiomis įmonėmis? Galiausiai – ar mokyklų direktoriai turi teisę pasirašinėti sutartis su verslo įmonėmis dėl uniformų tiekimo, jei už viską apmoka ne švietimo įstaiga, o mokinių tėvai? Gal tėvai, o ne mokyklų direktoriai, ir galėtų būti uniformų užsakovai ir jų tiekimo organizatoriai? Jei mokyklos pačios nesusitvarko, ar negali įsikišti švietimo skyriai, kad ir patvirtindami standartinius uniformų modelius? Juk daugelyje šalių jie tokie patys – pilkas kostiumas, languoti sijonai, pilki megztiniai, balti arba melsvi marškiniai ilgomis rankovėmis, polo marškinėliai. Kodėl kiekviena mokykla išsigalvoja savo reikalavimus uniformoms ir būtinai siekia išsiskirti? Pripažinkime, kad švietimo įstaigos siekiamybė turėti savo individualumą yra sveikintina, bet ar šia linkme einame? Norėtųsi, kad mokykla kreiptų daugiau dėmesio į švietimo kokybę, o ne į aprangos kodą. Juk ne drabužiai, o žinios turėtų būti svarbiausias mokyklų direktorių rūpestis. Ir galiausiai, ar negalėtų tie reikalavimai aprangai pagaliau mažėti? Gal pakaktų tėveliams susitarti tik dėl dėvimų drabužių spalvos?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.

Atostogavo Maltoje: jeigu jums tinka J. Basanavičiaus g. Palangoje, tada gal ir čia patiks (219)

Mes su žmona nemažai keliaujame ir bent du kartus per metus renkamės poilsines keliones į šiltus kraštus. Šį pavasarį nusprendėme aplankyti Maltą. Keliones paprastai planuojamės patys: ieškome viešbučių, bilietų, automobilių nuomų, renkamės viešbučius skirtinguose miestuose, kad per minimalų dešimties dienų laikotarpį galėtume aplankyti kuo daugiau vietų.