Mačiau „Emiliją iš Laisvės alėjos“ – ji pranoko tų pačių kūrėjų „Tadą Blindą“

 (24)
Ką tik kino teatruose pasirodęs lietuviškas filmas apie sovietinius laikus „Emilija iš Laisvės alėjos“ susilaukė skirtingų nuomonių, tačiau dažniausiai vis dėlto minimas kaip daugiau ar mažiau pavykęs bandymas rekonstruoti sovietinio režimo Lietuvoje atmosferą per papasakotą fabulą ir kinematografiškai įkūnytus žmonių tipažus.
"Emilija iš Laisvės alėjos" filmavimas
© A.Martinonytės nuotr.

Daugelis žiūrovų ir kritikų sveikina šio filmo pasirodymą, nevengdami net panegirikų ir patetiškų vertinimų. Todėl iškart atkreipiau dėmesį į žurnalistės Brigitos Sabaliauskaitės išsakytą kritinę nuomonę apie filmą. Dar daugiau – knieti stabtelėti ir pakalbėti apie šį atsiliepimą ypač dėl to, kad minimo straipsnio autorė, nebijodama iššaukti ugnies į save, kietai supriešina savo įsikalbėtą nuomonę kitokiam požiūriui, tokiu būdu tarsi ir kviesdama padiskutuoti be užuolankų.

Ne tiek cituodamas, kiek perpasakodamas savais žodžiais iš atminties, priminsiu, kad kritinio atsiliepimo autorė kaip didžiausią priekaištą filmo kūrėjams išsako tai, kad neva jiems pritrūko talento ar pinigų atspindėti tikrą gyvenimo tiesą, esą buvo pasukta mažesnio pasipriešinimo link, labiau lėkštu idealizacijos ir charakterių romantizavimo keliu.

Nemaloniai dirginančios, bet drauge provokuojančios nepadailintos tiesos paieškai yra skirtos B. Sabaliauskaitės užuominos apie tai, kad 8 dešimtmečio sovietinių laikų visuomenė buvo visiškai pavergta, be išlygų ar likučio praradusi bet kokią viltį priešintis, taigi filme kuriami vaizdeliai apie siekiančius įkvėpti laisvės gurkšnį herojus neva yra neskoningas atitrūkimas nuo tikrovės schematinės personažų idealizacijos naudai.

Savo nuomonės neslepianti žurnaliste pastebi, kad filme pasitaikantys juokeliai (tikiuosi, kad diskutuoju dabar su mačiusiais filmą skaitytojais, taigi turime progą vėl prisiminti tikrai įsidėmėtinus kalambūrus) nedera kalbant apie tokią slogią epochą, straipsnio autorė leidžia suprasti, kad juokauti kalbant apie sovietinius laikus yra kažkas panašaus į seksualinį priekabiavimą prozektoriume. B. Sabaliauskaitė neslepia savo nusivylimo teigdama, kad režisierius Donatas Ulvydas ir scenaristas Jonas Banys žengia žingsnį atgal, jeigu jų „Emiliją” lygintume su prieš kelis metus pasirodžiusia ir žiūrovų minias sukvietusia kita minėtų kūrėjų kino juosta „Tadas Blinda. Pradžia“.

Štai čia mūsų požiūriai išsiskiria ypač radikaliai, nes esu pasiryžęs savo nuomonę ginti taip pat kategoriškai kaip garbioji Kauno žurnalistė. Manau, kad „Emilija iš Laisvės alėjos“ pranoksta šalia paminėtą, išties talentingai sukurptą kostiuminę nuotykių dramą keliais svarbiais rakursais. Pavyzdžiui, ypač meistriškai įvaldyta detalės preparavimo mechanika ir pamatuotomis istorinės tiesos rekonstrukcijos pretenzijomis, visiems mums suvokiant tą faktą, kad kalbėti apie sovietinius laikus istorinės tiesos požiūriu meninėje kino juostoje yra nepalyginamai sunkiau nei, pavyzdžiui, sukurti Žalgirio mūšio panoraminę kino epopėją.

Manau, šios diskusijos plėtotėje raktažodžiu iš tiesų turėtų tapti žodis „menas“, o atskaitos tašku – tiesos ir meno santykio problemos supratimas apskritai ir kažkoks elementarus pirminis sutarimas dėl to, kad meninė idealizacija tiesą liudija kitaip nei, tarkime, dokumentinė kino juosta.

Tiesa sakant, idealizacija, perspektyvos sutirštinimas ar vadinamas išretinimas yra ne meno trūkumas, o tiesos „užskliautimo“ mene būdas, meninės tiesos raiškos forma, kita vertus, būtu didžiausia klaida pagalvoti, kad meninė tiesa savo raiškos būdu yra kažkoks nutolimas nuo tikrovės, lyginant, tarkime, su fotografija ar tiesioginiu liudininkų pasakojimu.

B. Sabaliauskaitė sako, kad kino kūrėjams nepavyko atskleisti to „kaip iš tiesų buvo“, tačiau ne vienas esame pastebėję, kad net eilinės eismo nelaimės metu atsitiktiniai praeiviai pasakoja skirtingas versijas „kaip viskas įvyko“, taigi ir minėtos kritikės įsivaizdavimas „kaip iš tiesų buvo, o kaip nebuvo“ negali būti be papildomos verifikacijos priimtas kaip neginčytina tiesa, juolab, kad kalbėjimas apie pasidavusią visuomenę, žinant bent iš nuogirdų apie kunkuliavusias antisovietines nuotaikas, to meto Kaune, švelniai tariant, yra faktų nepaisymas.

Tačiau net ne tai svarbiausia, šios temos plėtotei daug reikšmingiau bus pastebėti, kad menas, pretenduojantis paliudyti tiesą, niekam nėra pažadėjęs tuo pačiu atsiskaityti už visus faktus, greičiau yra taip, kad toks menas siekia užskliausti esmę idealizacijos rėmuose, tokiu būdu rasdamas pačių faktų prasmingą paaiškinimą. Dėl faktografinio tikslumo būtų galima pastebėti, kad, nepaisant Jono Jurašo fenomeno, vis tik ne Kauno dramos teatras, o greičiau katalikų Bažnyčia to meto Lietuvoje buvo antisovietinių nuotaikų generatorius. Tiesa, nurodyta protokolinė aplinkybė nekeičia meninės tiesos esmės.

Ar kas nors mano, klausiu retoriškai, kad yra iš principo dar galimas koks nors realistinis sovietinės tikrovės meninis atvaizdavimas, kai pati to meto tikrovė buvo kažkokia fantasmagorija, žiauri iliuzija, kažkoks siurrealizmas savaime? Todėl, truputėlį forsuojant pasirinktą atskaitos tašką, būtų galima klausti – kodėl šios kino juostos kūrėjai nepasirinko kafkiško stiliaus arba „Stalkerio“ pavyzdžio užbrėžtų pasažų, kaip labiau adekvačių priemonių nusižiūrėto objekto meniniam atvaizdavimui? Kaip atrodo bent man, į šį tarsi ir išgalvotą klausimą kino kūrėjai atsako nuo pirmųjų kino kadrų labai triukšmingai, galima sakyti, prikišamai.

Prisiminkime kaip prasideda „Emilija iš Laisvės Alėjos“. Pirmuosiuose kadruose kelias sekundes matome nuščiuvusią teatro žiūrovų salę, kuri po to atsistojusi audringai ploja numanomiems, bet dar nematomiems aktoriams po pasibaigusio spektaklio. Kaip netrukus sužinosime, spektaklis buvo apie Emiliją Pliaterytę, visa filmo fabula suksis apie šio spektaklio pastatymą Kauno dramos teatre. Tačiau pirmieji kino kadrai įrėmina meninę idealizaciją ta linkme, kad žiūrovai iš teatro kino filme ir mes susirinkę į kino teatrą žiūrėti šį filmą pradedame ploti vieni kitiems ( mes – mintyse), žinodami fundamentalų faktą, kad istorija baigėsi laimingai, laisvės byla galop išsisprendė mūsų naudai.

Žiūrėdami vienas į kitą pro permatomą sieną tiesiai į akis pasijuntame istorijos bendrininkais, kai mūsų susitikimo džiaugsmo dėl pergalės negali „permušti“ net kito fundamentalaus fakto žinojimas, kad anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus pralaimi mirčiai. Kito filmo siužeto vingiuose labai įdomiai iškyla mirties trikampio problema, papasakojant mums istoriją apie tai, kad tik nužudyto tėvo dukros atleidimas žudikui suteikia jam teisę į savo mirtį. Kita vertus, kai kortos atidengtos, nebaisu juokauti net kalbant apie slogius laikus, būtume baisūs formos pedantai, jeigu įrodinėtume, kad dar neturime leisti kikenti išgirdę kalbas apie pavogtą mėšlą anais sovietiniais laikais.

„Emilijos“ statytojai nusipelno didelės pagarbos, nes jiems pavyko sukurti kino filmą masiniam žiūrovui, kuris drauge ugdo jo meninį skonį ir intuicijas, o taip pat žadina istorinę vaizduotę

Praeitų metų pabaigoje turėjau progą atkreipti dėmesį į tai, kad lietuvių kalba teikia prasmingas etimologines nuorodas meno esmės pagavai. Menas etimologine seka lietuvių kalboje suprantamas kaip tai, ką mename, žodis „menas“, iš vienos pusės, nurodo į kūrybinį tikrovės atvaizdavimą, o, iš kitos, į atminties aktualizacijos užduotį (pavyzdys iš tautosakos: tavo menas kaip senos avies; tai, regis, yra nuoroda į atminties praradimo nelaimę, kai žmogus ne tik kažką užmiršta, bet užmiršta ir tai, kad užmiršo). Iš tiesų, šio žodžio dvi reikšmės persilieja viena į kitą, meną suvokiant kaip giluminę atmintį. Menas įgalina prisiminti esmę platoniška to žodžio reikšme (gr. idea, eidos, ousia).

Taip suprantant meną „Emilija iš Laisvės alėjos“ gali būti vadinama meniniu tikrąja to žodžio reikšme filmu, skirtu plačiajai publikai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis? Paprieštarauti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt ir išreikškite savo nuomonę!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.