Jaunas studentas, gyvenantis Vilniuje, viskuo besidomintis bei ieškantis savęs, – taip galėčiau apibūdinti save. Norėdamas atsakyti į savo ateičiai aktualius klausimus, nusprendžiau vasarą padirbėti svečioje šalyje. Pasirinkau bene populiariausią – Didžiąją Britaniją. Žinau, kad daugelis jaunų žmonių pasirenka šią šalį padirbėti sezono metu ir padidinti savo pajamas. Bet šis straipsnis ne apie mane ir ne apie juos, norėčiau akcentuoti žmones, kurie iškeičia savo tėvynę vardan geresnio gyvenimo svetur.
Kaip bebūtų gaila, Jungtinėje Karalystėje nuolatinę gyvenamąją vietą yra deklaravę didelė dalis mūsų tautiečių. Šioje vietoje nepabijosiu pasakyti, kad jie – nenusisekusios integracijos bei priklausomybiių padarinių turintys žemo intelekto žmonės. Mano nuomone, didžioji dalis mūsų tautiečių, gyvenančių emigracijoje, kaip bebūtų gaila, telpa į prieš tai rašyto sakinio rėmus. Įsivaizduokite didelę viščiukų bandą kovojančių ir lipančių vieni kitiems per galvą dėl grūdo ar pelo.
Svajonių šalis gal kažkada ir buvo tokia, bet šiuo metu integruotis į šia visuomenę yra ganėtinai sunku. Ir jei tu esi vienas iš to mažo procento, turinčio didesnį IQ žmonių, tik tai ir gali padėti atrasti save šioje šalyje. Lietuvos vardas čia lyg keiksmažodis ir jei Lietuvos valstybė nuolat kelia sau klausimus kaip reprezentuoti save ir skleisti savo vardą pasauliui, tai šioje šalyje to padaryti niekada nebepavyks. Tautiečiai pasistengė už mus, todėl kartais gėda vietiniui gyventojui pasakyti savo tautybę, taip pat akys nulinksta į apačią gatvėje išgirdus lietuvių kalbą, kiek kitokią, mužikišką.
Pažvelkime į gerąją pusę – Lietuva valosi. Valosi nuo šios purvinos masės žmonių ir nors žmonių skaičius mažėja, mūsų gatvės tampa saugesnės, nusikalstamumas mažėja, gamtos peizažas darosi ryškesnis.
Emigracija yra savotiška gaudyklė, lyg voratinklis, kuriame įstringam ne tik mes, įstringa ir didelė dalis tu, apie kuriuos rašiau. Aš tikiu, kad tas mažas procentas emigravusių tautiečių, kurie nusipelnė tokiais vadintis, sugrįš ir padės kurti mūsų ateitį, puoselėti bei išsaugoti Lietuvos didybę, juk nuo senų laikų mes tokie. Deja, patiems sau būti didingais šiuolaikinėje visuomenėje nepakanka.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys skirtas konkursui „Užsienis – mano namai: gyvenimas svetur iš arti“