M. Norbutas. Šildymo sezono belaukiant: kiek kainuoja mūsų sveikata?

 (9)
Nepaisant atšalusių orų daugelyje savivaldybių iki šiol nepradedamas šildymo sezonas. Galbūt kai kurie žmonės dėl to džiaugiasi ir jiems atrodo įtikimi valdininkų argumentai, neva oras atšils. Sinoptikai jau kelias savaites kartoja, kad atšilimo nežadama. Galbūt spalio viduryje temperatūra šiek tiek pakils, tačiau tai nereiškia, kad ji viršys nustatytą normą, kada rekomenduojama pradėti šildymą. Kyla natūralus klausimas, kodėl žmonių gerovė yra nieko verta?
© DELFI / Tomas Vinickas

Tegyvuoja demokratija

Gyventojams leidžiama ir patiems nuspręsti – jei nori, kad šildymas būtų įjungtas, tereikia sušaukti susirinkimą ir surinkti daugiau nei pusę namo gyventojų parašų. Būtent tai nuolatos kartojama atsakingų pareigūnų pareiškimuose. Pagaliau svarbūs sprendimai perduoti į paprastų žmonių rankas – argi neturėtume džiaugtis?

Tačiau manau, kad tai eilinė manipuliacija. Tereikia žvilgtelėti į renovacijos procesus – nuolatos kartojama, kad būtent gyventojai yra tie, kurie nedrįsta jos imtis. Nors kartą dalyvavusieji susirinkimuose puikai supranta kaip sunku yra juos sušaukti ir priimti bendrą sprendimą. Daugelis lietuvių yra linkę pasispausti, pakentėti, galbūt palaukti dar kelias savaites, kad tik sutaupyti pinigų. Taigi tokia ta demokratija – nuleistomis galvomis, vilnonėmis kojinėmis, apsikabinus elektrinį šildytuvą.

Litas prie lito

Taupymas – štai kodėl nei savivaldybių administracijos, nei gyventojai nenori šildymo. Tačiau kas iš tiesų sutaupo, o kas uždirba?

Kam teko šią savaitę ieškoti elektrinio šildytuvo parduotuvėse – atsakymas yra akivaizdus. Šildytuvai gerokai „iššluoti“. Be abejonės – juk kiek gali kęsti šaltį. Visi apsišarvuoja taip kaip tik gali: kas turi židinį – ugnimi, kas grindų šildymą – elektra, o daugelis mūsų – tepaliniais radiatoriais. Tačiau kiek tai kainuoja? Jau nebekalbu apie šildytuvo kainą. Ar nebūtų buvę pigiau sumokėti už centrinį šildymą, juk elektra Lietuvoje viena brangiausių Europoje.

Taupymo kaina akivaizdi ir vaistinėse. Čia pilna žmonių – kažkam nosis bėga, kažkam gerklė skauda, o, žiūrėk, stiklinėmis akimis atėjo vaistų numušti temperatūrai. Puikus metas farmacininkams – kai pilna pirkėjų ir pajamos auga. Žinant, kiek kainuoja vaistai, – kieno kišenė laimi šioje situacijoje?

Tyla – gera byla

Pirmas atsakymas, kas sutaupo, būtų – savivaldybės. Nemaža dalis gyventojų gauna kompensacijas už šildymą. O tai, be abejonės, kainuoja daug. Kuo vėliau prasidės šildymo sezonas – tuo mažiau reikės lėšų kompensacijoms. Tačiau apie tai savivaldybės administracija nekalba. Kaip ir apie apgailėtiną savivaldos padėtį, kuomet eilę metų lėšos joms buvo mažinamos, o prievolės paliktos tos pačios. Beveik visos jų skendi skolose – o mūšiai Seimo ir Vyriausybės koridoriuose nedaug ką tedavė. Bet kitąmet Vyriausybė jiems pažadėjo šiek tiek daugiau savarankiškumo – todėl nevalia nieko pykdyti.

Gyventojai tampa įkaitais. Jie moka mokesčius ir tikisi, kad už juos bus suteiktos būtiniausios paslaugos. Dalis jų mokesčių nukeliauja ir kompensacijoms už šildymą, todėl akivaizdu, kad jų padengimas neturėtų būti problema. Tačiau realybė kitokia. Mokesčių mokėtojas pakliūva į spąstus. Nepaisant to, kad jis ir taip dengia dalį remtinų žmonių šildymo kainos ir yra pasirengęs sumokėti už savąją sąskaitą, šildymas jo namuose neįjungiamas. Pirmiausia dėl to, kad būtent socialiai remtini namo gyventojai tam labiausiai priešinasi, o savivaldybės atstovai, skaičiuodami skirtas lėšas dažnai užsižaidžia tuose skaičiuose ir nebemato žmonių poreikių.

Greičiausiai todėl ir nėra pareiškimų, jog šildymas nepradedamas ne dėl mistinių oro prognozių, o dėl pinigų trūkumo. Matyt, nenorima priešinti kompensacijas gaunančių ir negaunančių gyventojų. O tuo tarpu visi šąlame, šildomės taip, kaip išmanome – ir džiaugiamės mums suteikta teise patiems spręsti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.

Man 26-eri, bet apie šeimos kūrimą Lietuvoje sunku net pagalvoti (208)

Nusprendžiau pasidalinti savo svarstymais. Iš tikrųjų, noriu gyventi Lietuvoje. Baigiau mokslus, deja, ne informacines technologijas, bet teisę. Žinodamas, kokia situacija yra su teisę baigusiais žmonėmis, nusprendžiau trumpam išvykti į užsienį užsidirbti ir susitaupyti, kad grįžęs ir įsidarbinęs advokatų ar antstolės kontoroje galėčiau išgyventi iš minimalaus atlyginimo, kaupti patirtį bei tobulinti savo įgūdžius, jog ateityje galėčiau daugiau uždirbti.