Jaunam žmogui šių pinigų tikrai nepakako norint savęs visiškai nevaržyti. Gyvendamas Lietuvoje tikrai nebuvau mėgėjas taupyti ir bandydavau leisti sau viską. Nežadu rašyti , kad Londone viskas idealu, bet žadu aprašyti tiek savo, tiek daugumos sąlygas - kaip ir kas be jokių pagražinimų. Lyginant su tuo, kiek teko skaityti, gyvenant pačiam matėsi, kad rašoma ne visiška tiesa.
Taigi pradėkim nuo mano spontaniško atvykimo į Londoną. Atvykęs visiškai į niekur, kaip sako, laimės ieškoti, su vieno savo gero draugo pagalba ketvirtą dieną būdamas Londone jau dirbau sandėlyje.
Londone labai populiaru darbo ieškoti vietinėse darbo agentūrose. Pliusas tas, kad pamatai daug skirtingų žmonių bei darbų. Tačiau minusas yra, kad bet kada gali tavęs atsisakyti, taigi jokio užtikrintumo. Darbo yra – dirbi... Nėra – vėl tenka keliauti į agentūrą.
Kai kurios agentūros naudoja tokį principą: tu keliesi anksti ryte ir važiuoji ten bei lauki, kol kas nors iš klientų paskambins ir tada agentūros darbuotojas ateina rinktis, kurį kandidatą siųs į darbą. Taigi kartais agentūrose darbą gauti ypač sausio – balandžio mėnesiais ganėtinai sunku.
Nuo rugpjūčio iki Kalėdų darbą agentūroje galima gauti labai lengvai. Niekam nepatariu į Didžiąją Britaniją važiuoti naudojantis lietuvių agentūrų paslaugomis, nes jos jus tiesiog atiduoda kitai agentūrai ir dar pinigus paima (ne už įdarbinimą, bet už konsultacijas).
Dažniausia agentūra vadinasi „staff line“. Darbai, kuriuos dirbau, nebuvo nei labai lengvi, nei labai sunkūs, tik nebuvau pratęs dirbti fizinio darbo. Taip po pusantrų metų nežinios ir darbo (tai dirbi, tai nedirbi) išsilaikiau egzaminą, gavau apsaugos licenziją bei pradėjau dirbti apsaugos darbuotoju. Jokio fizinio dirbo. Nebereikia sukti galvos, ar dirbsi, ar ne. Atsirado šiek tiek užtikrintumo.Taip pat labai patiko darbo lankstumas, kad puikiai galima viską suderinti. Be to, Londone jaučiamas žmogiskumas bei pagarba žmogui, nesvarbu, kokį darbą bedirbtum. Lietuvoje darbdaviam šito, deja, labai trūksta, bet viskas su laiku...
Kalbant apie Londono kainas kaip dauguma žino didžiausia bėda yra apgyvendinimas ir jo kainos. Deja, nori nenori tenka gyventi name su kitais žmonėmis ir dalintis virtuve, tualetu ir kita buitimi. Pavyzdžiui, mažas butukas, kuriame vos telpa du žmonės, vakarų Londone atsieis bent jau 700 svarų per mėnesį. Be to, dažniausia reikalaujamas bent jau 6 savaičių depozitas. Nuomojantis kambarį kaina priklauso nuo to, kur gyveni. Rytų pusėje - šiek tiek pigiau, bet gyvenant vakaruose kambario kaina savaitei atsieina 75-90 svarų.
Transportas - taip pat ganėtinai nepigus malonumas, ypač jei dirbate centrinėje Londono dalyje. Todėl didelis privalumas yra dirbti netoli namų. Maisto kainos Londone ir Lietuvoje yra lygiai tokios pačios, o kai kas net ir pigiau negu Lietuvoje. Savaitei gerai pavalgyti galima už 40 svarų.
Rūbų kainos irgi lygiai tokios pat kaip ir Lietuvos parduotuvėse, tik skirtumas tas, kad žmonės dirba pora dienų, kad uždirbtų 200 litų, o čia pavyksta uždirbti bent 50 svarų per dieną, skaičiuojant minimalų darbo užmokestį.
Mano mėnesio išlaidos, priklausomai nuo pasirinktų pramogų, siekia 650-750 svarų per mėnesį, o gaunama alga - 1200 svarų į rankas. Taigi kaip matote, sutaupyti įmanoma. Apskritai Lietuvoje nėra taip blogai dirbant IT, medicinos srityje. Tačiau tiems, kurie dirba paprastą darbą Lietuvoje, jei atvirai, už minimumą nežinau kaip egzistuoja. Nes kainų santykis tikrai nėra proporcingas gaunamam atlyginimui. Jungtinė Karalystė tikrai nėra svajonių šalis, bet oriau gyventi dirbant paprastą darbą tikrai galima.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.
„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.
Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.
Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?
Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi: