Lietuvos sparnuotieji husarai - užmirštas lietuvių paveldas

 (28)
Plačiojoje visuomenėje dažnai girdime kai kurių vietinių, save lenkais prisistatančių lietuvių tragikomišką šūkį „Wilno naše“. Ar vis dažniau išgirstame kai kurių kaimynų iš Baltarusijos (Gudijos) kitas, manau, absurdiškai įrodinėjamas tiesas, jog tikrieji lietuviai ir LDK ainiai - tai jie. O štai mes tai kažkokia gentis prie Baltijos jūros. Ir tai nežinia iš kur atsibasčiusi. Jei taip ir toliau, tai greit net mūsų gimtoji archajiška kalba bus pristatoma kaip slaviškas dialektas atkeliavęs nuo Kaukazo ir asimiliavęsis su vietos vokiečiais.

Kai nuolat atsiranda mūsų nuostabią istoriją ir paveldą besisavinančių, norom nenorom kyla klausimas: O ką gi mes galime „pasisavinti“ iš kitų valstybių? Karaliaučius „naše“ O gal Krokuvos universitetas? Juk jis „subrendo“ - suklestėjo būtent po LDK kunigaikščio, vėliau tapusio Lenkijos karaliumi, Jogailos inicijuotų reformų 1400 metais. Aišku, tai skambėtų gana absurdiškai.

Nors pripažinkime, taip teigti mes turime bent jau tiek pat moralinių teisių (arba istorinės tiesos, bent jau kalbant apie Krokuvos universitetą) kaip ir paminėti straipsnio viršuje. Vis dėlto pabūkime šiek tiek taktiškesni ir pradėkime nuo smulkesnių dalykų… Nuo Lietuvos sparnuotosios XVI- kavalerijos.

Kas gi buvo tie sparnuotieji husarai? Tai - Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės sunkiosios kavalerijos kariniai daliniai, sudaryti iš vietinių bajorų. Tų laikų kariuomenės elitas. Pagrindinis Lietuvos-Lenkijos husarų atributas buvo sparnai. Tai pritvirtintas medinis karkasas raiteliui už balno nugaroje(vėliau prie raitelio nugaros) ir papuoštas plunksnomis. Dažomas raudona ar purpurine spalva, kaustomas žalvariu. Kario ekipuotę sudarė šalmas, su daline veido apsauga, krūtinės, nugaros šarvai, lengvi dilbio ir šlaunis saugantys šarvai.

Svarbiausias raitelio ginklas - ilga (iki 5 m), bet labai lengva, specialiai husarams gaminta, tuščiavidurė ietis. Artimai kovai naudojo ilgą lenktą kavalerijos kardą Karininkai neretai naudodavo ir kuokas arba kovos kūjus. Be abejo, laikams besikeičiant, keitėsi ir ginkluotė. Prie jau išvardintų ginklų husarai turėjo ir du priekyje tvirtinamus pistoletus arba kavalerijos karabiną.

Husarų aukso amžius prasidėjo Stepono Batoro laikais, po jo inicijuotos karinės reformos XVI a. 8 deš. Nuo tada sparnuotieji husarai tapo ta jėga, atnešdavusia arba nulemdavusia mūšio pergalę. Nuo 1577 Liubiševo pergalės iki Vienos išvadavimo 1683 jų sparnai blizgėjo pergalės šviesoje. Jų dėka buvo nulemta ir viena didžiausių lietuvių pergalių Salaspilio kautynėse. 1605 m, lietuvių kariuomenė, vadovaujama Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, sumušė daug skaitlingesnes Švedijos pajėgas.

Dabartiniuose Lenkijos kino filmuose, paraduose mes nuolat galime išvysti šiuos puošnius sparnuotus raitelius. Tačiau Lietuvoje tylu. Tarsi visos šimtmečių pergalės pasiektos anų laikų lietuvių būtų, kažkieno juoda ranka, išbrauktos iš istoijos. Kaip ir daugelis kitų mūsų istorijos ir kultūros nuostabių dalykų. Manau, kad mes iš tiesų mes turime tokią pat ir dar didesnė teisę užlipti Krokuvoje ant universiteto stogo ir vietoj „Wilno naše“ visa gerke šūkauti: 1791 m. gegužės 3 dienos - pirmoji rašytinė Europos konstitucija- „mūsų“! Sparnuotieji husarai „mūsų“! Bet kažkodėl to nedarome. Ir tai nėra gerai. Mes ne tik kad nesikėsiname į tai, kas iš tiesų ir yra mūsų kultūros ir nuopelnų dalis, ar bent jau pritemtai galėtų būti, taip paglostydami savo savimeilę, bet net vangiai beginame tai kas apskritai neatsiejamai ir nediskutuotinai yra mūsų istorijos ir valstybingumo pagrindas.

Žinoma, pabaigoje norėtųsi temą pakreipti kiek kita linkme. Juk ta istorija mažai kam jau beįdomi. Daug įdomiau paklausyti Justino Bieberio dainų ir beklausant išgerti „Rasyskaja vodka“ taurelę. Šio straipsnio mintis nebuvo parodyti, kokie „ale“ mes nuostabūs, bet mus neteisingai kiti skriaudžia ir kažkokie „nematomi anie“ smukdo. Galų gale istorija toks jau dalykas, kad į bendrą, tą patį LDK paveldą turi teisę tam tikru lygmeniu kėsintis ir Baltarusijos piliečiai. Juk ir jų protėviai iš visos širdies kartu su mumis galabijo kryžiuočius, mūšė švedus ir rusams iš rytų per kuprą daužė. Svarbu nenukrypti į kraštutinumus.

Šio straipsnio tikslas - parodyti, kad mums patiems laikas sukrusti ir būti „naglesniems“, kai kalba eina apie istorinius paveldo dalykus. O kaip tokiais tapti, jums pavyzdį rodo lenkai ir baltarusiai. Nepamirškite, jog „durną“ ir bažnyčioje muša.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (12)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (14)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (137)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (76)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.

Namų darbams skirtas matematikos uždavinys supykdė tėvą: klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti (358)

Pastaruoju metu vis rašoma apie suprastėjusius vaikų pasiekimus. Bet man pačiam kyla klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti sūnui paskirtą uždavinį, neatspėjęs, ko nori uždavinio autorius.