Lietuvos sparnuotieji husarai - užmirštas lietuvių paveldas

 (28)
Plačiojoje visuomenėje dažnai girdime kai kurių vietinių, save lenkais prisistatančių lietuvių tragikomišką šūkį „Wilno naše“. Ar vis dažniau išgirstame kai kurių kaimynų iš Baltarusijos (Gudijos) kitas, manau, absurdiškai įrodinėjamas tiesas, jog tikrieji lietuviai ir LDK ainiai - tai jie. O štai mes tai kažkokia gentis prie Baltijos jūros. Ir tai nežinia iš kur atsibasčiusi. Jei taip ir toliau, tai greit net mūsų gimtoji archajiška kalba bus pristatoma kaip slaviškas dialektas atkeliavęs nuo Kaukazo ir asimiliavęsis su vietos vokiečiais.

Kai nuolat atsiranda mūsų nuostabią istoriją ir paveldą besisavinančių, norom nenorom kyla klausimas: O ką gi mes galime „pasisavinti“ iš kitų valstybių? Karaliaučius „naše“ O gal Krokuvos universitetas? Juk jis „subrendo“ - suklestėjo būtent po LDK kunigaikščio, vėliau tapusio Lenkijos karaliumi, Jogailos inicijuotų reformų 1400 metais. Aišku, tai skambėtų gana absurdiškai.

Nors pripažinkime, taip teigti mes turime bent jau tiek pat moralinių teisių (arba istorinės tiesos, bent jau kalbant apie Krokuvos universitetą) kaip ir paminėti straipsnio viršuje. Vis dėlto pabūkime šiek tiek taktiškesni ir pradėkime nuo smulkesnių dalykų… Nuo Lietuvos sparnuotosios XVI- kavalerijos.

Kas gi buvo tie sparnuotieji husarai? Tai - Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės sunkiosios kavalerijos kariniai daliniai, sudaryti iš vietinių bajorų. Tų laikų kariuomenės elitas. Pagrindinis Lietuvos-Lenkijos husarų atributas buvo sparnai. Tai pritvirtintas medinis karkasas raiteliui už balno nugaroje(vėliau prie raitelio nugaros) ir papuoštas plunksnomis. Dažomas raudona ar purpurine spalva, kaustomas žalvariu. Kario ekipuotę sudarė šalmas, su daline veido apsauga, krūtinės, nugaros šarvai, lengvi dilbio ir šlaunis saugantys šarvai.

Svarbiausias raitelio ginklas - ilga (iki 5 m), bet labai lengva, specialiai husarams gaminta, tuščiavidurė ietis. Artimai kovai naudojo ilgą lenktą kavalerijos kardą Karininkai neretai naudodavo ir kuokas arba kovos kūjus. Be abejo, laikams besikeičiant, keitėsi ir ginkluotė. Prie jau išvardintų ginklų husarai turėjo ir du priekyje tvirtinamus pistoletus arba kavalerijos karabiną.

Husarų aukso amžius prasidėjo Stepono Batoro laikais, po jo inicijuotos karinės reformos XVI a. 8 deš. Nuo tada sparnuotieji husarai tapo ta jėga, atnešdavusia arba nulemdavusia mūšio pergalę. Nuo 1577 Liubiševo pergalės iki Vienos išvadavimo 1683 jų sparnai blizgėjo pergalės šviesoje. Jų dėka buvo nulemta ir viena didžiausių lietuvių pergalių Salaspilio kautynėse. 1605 m, lietuvių kariuomenė, vadovaujama Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, sumušė daug skaitlingesnes Švedijos pajėgas.

Dabartiniuose Lenkijos kino filmuose, paraduose mes nuolat galime išvysti šiuos puošnius sparnuotus raitelius. Tačiau Lietuvoje tylu. Tarsi visos šimtmečių pergalės pasiektos anų laikų lietuvių būtų, kažkieno juoda ranka, išbrauktos iš istoijos. Kaip ir daugelis kitų mūsų istorijos ir kultūros nuostabių dalykų. Manau, kad mes iš tiesų mes turime tokią pat ir dar didesnė teisę užlipti Krokuvoje ant universiteto stogo ir vietoj „Wilno naše“ visa gerke šūkauti: 1791 m. gegužės 3 dienos - pirmoji rašytinė Europos konstitucija- „mūsų“! Sparnuotieji husarai „mūsų“! Bet kažkodėl to nedarome. Ir tai nėra gerai. Mes ne tik kad nesikėsiname į tai, kas iš tiesų ir yra mūsų kultūros ir nuopelnų dalis, ar bent jau pritemtai galėtų būti, taip paglostydami savo savimeilę, bet net vangiai beginame tai kas apskritai neatsiejamai ir nediskutuotinai yra mūsų istorijos ir valstybingumo pagrindas.

Žinoma, pabaigoje norėtųsi temą pakreipti kiek kita linkme. Juk ta istorija mažai kam jau beįdomi. Daug įdomiau paklausyti Justino Bieberio dainų ir beklausant išgerti „Rasyskaja vodka“ taurelę. Šio straipsnio mintis nebuvo parodyti, kokie „ale“ mes nuostabūs, bet mus neteisingai kiti skriaudžia ir kažkokie „nematomi anie“ smukdo. Galų gale istorija toks jau dalykas, kad į bendrą, tą patį LDK paveldą turi teisę tam tikru lygmeniu kėsintis ir Baltarusijos piliečiai. Juk ir jų protėviai iš visos širdies kartu su mumis galabijo kryžiuočius, mūšė švedus ir rusams iš rytų per kuprą daužė. Svarbu nenukrypti į kraštutinumus.

Šio straipsnio tikslas - parodyti, kad mums patiems laikas sukrusti ir būti „naglesniems“, kai kalba eina apie istorinius paveldo dalykus. O kaip tokiais tapti, jums pavyzdį rodo lenkai ir baltarusiai. Nepamirškite, jog „durną“ ir bažnyčioje muša.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ko nori urėdai? (48)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (529)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (491)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.

Susitikinėjau su „barakuda“ – ji mane išmokė svarbaus dalyko (221)

„Jei reiktų pasakyti, kad barakuda visada blogai, pasakyčiau, kad ne“, – ne vieną stebinančią mintį DELFI diskusijų skiltyje išsakė komentatorius „Konfucijus“. Perskaitęs atvirą vaikino istoriją „Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“, jis išdrįso viešai pasidalyti savo mintimis apie sutiktas moteris, kurioms labiausiai rūpėjo jo pinigai. Dalijamės jo diskusijų skiltyje paskelbtu pasakojimu ir kviečiame atsiųsti savąjį el.p. pilieciai@delfi.lt.

Studento pagalbos šauksmas: bendrabutis – prastas, o administracija mumis naudojasi (64)

DELFI sulaukė pasipiktinusio, Lietuvos sporto universiteto studentu prisistačiusio žmogaus skundo, kuriame jis sukritikavo sprendimą priverstinai apklausti šio universiteto studentus. Pasak skundo autoriaus, prisijungiant prie informacinės sistemos, buvo privaloma atsakyti į apklausą apie universiteto autonomiją. Be to, skaitytoją stebina ir minėto universiteto bendrabučio sąlygos. „Labai liūdna, kad aukštosios mokyklos administracija, besigirdama moksliniais pasiekimais, pamiršta paprastas studentų gyvenimo sąlygas“, – rašė skundo autorius. Jo laišką ir universiteto komentarą galite rasti žemiau.