Kaip dažniausiai kalbant tokiais jautriais klausimais, kaip tautiškumas ir tautų santykiai - vienintelės tiesos nėra ir negali būti. Iš vienos pusės (lenkiškos) kalbama apie šios mažumos teisių atėtimą ir taip bloginamą jos situaciją (ypač turint omenyje naująjį Švietimo ir mokslo įstatymą), o taip pat ir apie tai, kad trūko valdžios kalbėjimosi dėl įstatymo pakeitimų su tais, kuriuos tie pakeitimai veikia tiesiogiai, t.y. su tautinių mažumų atstovais.

Tuo metu iš lietuvių pusės nuolat kalbama apie Lietuvos Respublikos Konstituciją ir joje įtvirtintą lietuvių kalbos pirmenybę. Tačiau verta pastebėti, kad lietuvių kalbos abėcėlė nėra tiksliai užtvirtinta jokiame dokumente, todėl labai sunku yra įsivaizduoti, kad kelios lenkų kalbos abėcėlės raidelės galėtų tapti grėsme lietuvių tautinėms vertybėms. Reikėtų atsiminti, kad pagrindinė lietuvių tautinė vertybė yra daugiakultūriškumas ir LDK tolerancijos tradicija. Iš kitos pusės - kalbama apie pariteto argumentą, t.y. vienodo tautinių mažumų traktavimo Lenkijoje ir Lietuvoje - šiuo argumentu žongliruojama įvairiais būdais, kartais net griebiantis akivaizdaus melo. Gal jau metas pagalvoti, iš kur atsirado šios abejonės, kalbant apie lietuviškąją pusę ir kada situacija tapo tokia įtempta?

Lietuvos valstybei, jos valstybingumui, įvairiais laikotarpiais grėsė pavojus. Iš visų pusių. Dabar, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir gali „laisvai tvarkytis savo kieme“, ji jaučia nuolatinį spaudimą iš savo „didžiojo brolio“, t.y. Lenkijos pusės. Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuva viską daro tam, kad tik viskas būtų aiškiai parodyta „kas čia valdo“.

Juk niekas net nesusimąsto, kokios būtų pasekmės sprendimų, susijusių su papildomų teisių suteikimu tautinėms mažumoms. Niekas negalvoja, ką Lietuva galėtų gauti, o ką prarasti, leisdama, pavyzdžiui, rašyti lenkiškas pavardes jų originalia forma. Greičiausiai šio sprendimo lietuvių visuomenė nė nepajustų, tačiau dėl šio sprendimo Lietuva taptų labiau europietiška valstybe, kuriai nėra būdingas mažos valstybės kompleksas. Taip pat toks sprendimas parodytų, kad ši šalis gali priimti drąsius sprendimus, nekalbant jau apie santykių su Lenkija ištaisymą bei tarptautinio įvaizdžio pagerinimą.

Akivaizdu, kad beveik visoms politinėms grupėms dabartinė situacija yra naudinga. Jeigu jie politikai ir nesiekia ugdyti savo elektorato, tai mažų mažiausiai ieško partijos kolegų rėmimo. Jau kelis mėnesius matome tik apsikeitimą kaltinimais, teiginių ar komentarų forma. Todėl manau, kad visuomenė turėtų atsiriboti nuo šių politikos žaidimų, kuriais domisi ir žiniasklaida, eskaluojanti neapykantą iš abiejų pusių. Juk mes visi - Lietuvos piliečiai - gyvename čia nuo amžių ir mums rūpi civilizuoti santykiai bei supratimas.

Tvirtai nepritariu politinei neapykantai, kaimyno su kaimynu priešinimui, kurie nuo amžių gyveno vienas šalia kito. Taip pat nepritariu visokiems apribojimams, kurie nėra būtini demokratinėje šalyje. Pasisakau už kiekvieno Lietuvos piliečio orumo išsaugojimą, nepaisant to, kokios tautybės jis bebūtų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!