Visų pirma, esu jaunas, išsilavinęs Lietuvos lenkas, kuris nesikelia kiekvieną rytą su neapykanta kam nors, esu pakantus, gerbiu kitų nuomonę, tapatybę, pilietinę poziciją, tuo pačiu tikiuosi ir iš kitų pagarbos, sąžiningumo ir pamatinių Vakarų Europos vertybių laikymosi, kas esant pasitaikusiai progai visuotinai deklaruojama.
Norėčiau atvirai pareikšti, kad kai kurie asmenys, kurie viešojoje erdvėje nutaisę teisuolišką veido išraišką, tiesiog ciniškai meluoja, manipuliuoja, kaip gerais sovietiniais laikais yra nušviečiama „tik viena teisinga partijos tiesa“. Esu įsitikinęs, kad yra paminami sąžiningumo, pagarbos ir pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principai ir net neraudonojama, tuo darant ilgalaikę žalą Lietuvos visuomenei.
Norėčiau atkreipti visų piliečių dėmesį į tai, kad viešojoje erdvėje nuo tam tikros suinteresuotos pusės netenka visiškai išgirsti jokios argumentuotos pozicijos, kalbama tik neaiškiais užkeikimais, todėl žemiau pateikiu tam tikrus faktus.
Tautinių mažumų apsaugos konvencijos (VŽ, 2000-03-08, nr. 20-497) 11 str.1 d. nustatyta: „Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti...“. Ar kam nors iš šios konvencijos ištraukos gali būti neaiškus Lietuvos valstybės įsipareigojimas?
Pateikiu pavyzdį: ar kam nors liežuvis nulūš jei Lietuvos pilietis priklausantis tautinei mažumai savo vaiką pavadins ne Ana, o Anna? Manau, žeminanti aplinkybė yra ta, kad žmonės gali savo tikruosius vardus rašyti tik ant grabo lentos. Ar moralu darkyti šeimas ir stumti ją svetur, jei Lietuvos pilietė ištekėjo, pavyzdžiui, už pono Wulfo ir nori turėti lietuvišką pasą, bet tokiu atveju Lietuvos valstybė pateikia akibrokštą - gali likti piliete, bet busi Vulf ar Vulfė, Vulfienė. Įdomu, kaip mūsų „lietuvininkai“ paaiškins tokia situacija p. Wulf į akis? Matyt, tik skleis neaišku mekenimą apie senosios lietuvių kalbos išsaugojimą....
Tautinių mažumų apsaugos konvencijos (VŽ, 2000-03-08, nr. 20-497) 11 str. 3 d. nustatyta: „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad lentelės su gatvių pavadinimais Lietuvoje neiškrito iš dangaus, jos buvo reglamentuotos ir leidžiamos iki 2009 m., kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepripažino tai reglamentuojantį įstatymą negaliojančiu, bet, nepaisant to, Lietuvos įsipareigojimas tarptautinei bendruomenei niekur nedingo ir šią aplinkybę patvirtina oficiali Lietuvos pozicija: „LVAT savo praktikoje (LVAT 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis byloje Nr. A-261-997/2009) taip pat konstatavo, kad, vykdydama Pagrindų konvenciją, Vyriausybė privalo nustatyti Konvencijos 11 straipsnio 3 dalies (kurioje numatoma teisė vartoti tradicinius vietovių ir gatvių pavadinimus) įgyvendinimo tvarką, t. y. įvertinti reikšmingas aplinkybes ir sukurti reikiamus teisės aktus. Kultūros ministerijos koordinuojamos darbo grupės parengtame Tautinių mažumų įstatymo koncepcijos projekte numato įtvirtinti galimybę gyvenamosiose vietovėse, kuriose gausiai gyvena tautinei mažumai priklausančių asmenų, greta vietovių, gatvių ir kitų topografinių objektų oficialiųjų pavadinimų valstybine kalba teikti ir tradicinius pavadinimus tautinių mažumų kalbomis. Pavadinimai tautinių mažumų kalbomis nebus laikomi oficialiaisiais pavadinimais, jų teikimo būdus ir tvarką nustatys Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. (žr. Trečiojo pranešimo II sk. 3str.).
Taigi, kyla klausimas, kodėl gi mūsų „valstybės sergėtojai“ išsigando pavadinimų, kurie nebus laikomi oficialiaisiais pavadinimais?
Taip pat teko viešojoje erdvėje girdėti būgštavimus dėl rengiamo LLRA iniciatyva tautinių mažumų įstatymo projekte noro įtvirtinti tautinių mažų kalbos vartojimą viešajame gyvenime, kai kas mano, kad tai LLRA, „tomaševskininkų“ nesvietiškas kėsinimasis į Lietuvos valstybingumą! Bet vėlgi, pažiūrėkime, kas yra įtvirtinta Lietuvos tarptautiniuose įsipareigojimose.
Tautinių mažumų apsaugos konvencijos (VŽ, 2000-03-08, nr. 20-497) 10 str. 2 d. nustatyta: „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jiems prašant ir jei toks prašymas atitinka realų poreikį, kiek įmanoma stengiasi minėtiesiems asmenims sudaryti sąlygas tautinės mažumos kalbą vartoti bendraujant su administracinės valdžios institucijomis.“
O oficiali Lietuvos pozicija sako: „Kultūros ministerijos koordinuojama darbo grupė parengė ir Lietuvos Respublikos 59 Vyriausybei pateikė Tautinių mažumų įstatymo koncepcijos projektą (žr. Trečiojo pranešimo II sk. 3 str.). Šiame koncepcijos projekte įtvirtintos nuostatos, numatančios teisiškai įtvirtinti galimybę gyvenamosiose vietovėse, kuriose kompaktiškai gyvena tautinėms mažumoms priklausančių asmenų, kreiptis tautinės mažumos kalba į teritorinius valstybinio ir savivaldybių administravimo subjektus, jeigu asmuo, priklausantis tautinei mažumai, to prašo.
Gyvenamųjų vietovių, kurioms taikomos šio punkto nuostatos, sąrašą tvirtins Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Ši galimybė teisiškai įtvirtintų jau egzistuojančią šiose gyvenamosiose vietovėse praktiką, kai viešojo administravimo institucijų tarnautojai ir pareigūnai su asmenimis, kurie į juos kreipiasi, bendrauja ne tik valstybine, bet abiem pusėm priimtina kalba (rusų, lenkų kalbomis) (žr. Antrojo pranešimo II sk. 10 str. 2 dalį)“. Viskas akivaizdu!
Papildomai norėčiau atkreipti dėmesį į tam tikras pastabas iš Europos Tarybos rezoliucijos:
„Teisinės sistemos asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, apsauga stokoja aiškumo ir nuoseklumo. Tai, kad negali būti įgyvendinamos praktikoje kai kurios nuostatos dėl tautinių mažumų teisių kelią didelį susirūpinimą. Teisinis netikrumas išlieka ypač svarbių Tautinių mažumų apsaugos konvencijos principų įgyvendinime, tai tautinių mažumų kalbų vartojimas viešojoje erdvėje, kur valstybinės kalbos įstatymas taiko išimtinį lietuvių kalbos privalomą naudojimą. Kai kurie Lietuvos teismų priimti sprendimai dėl tautinių mažumų kalbų vartojimo yra gluminantys todėl, kad nebuvo deramai atsižvelgta į kitų teisės šaltinių, saugančių tautines mažumas, atitinkamas Konstitucijos ir Tautinių mažumų apsaugos konvencijos nuostatas“.
Taip pat šiame dokumente pažymimas žiniasklaidos vaidmuo, kuri paskatino didesnę socialinę atskirtį, netoleranciją. Pažymima, kad tautinės mažumos nepakankamai įtraukiami į sprendimų susijusių su jais priėmimą.
Mano nuomone, nepakankamo tautinių mažumų įtraukimo į sprendimų priėmimą, o tiksliau visiško ignoravimo akiplėšišku pavyzdžiu yra švietimo įstatymo priėmimo ir įgyvendinimo procesas, kai visiškai ignoruojami tautinių mažumų mokyklų lankančių vaikų tėvai, kai buvo surinkta net per 60 tūkst parašų, o ministras kuris stūmė paskubomis buldozeriu naują įstatymą dar drįsta save vadinti liberalu?! Aš tokį liberalą ciniką verčiau pavadinčiau raudonu bolševiku, kurie irgi norėjo per prievarta žmones padaryti laimingais.
Be jokios abejonės aukščiau pateiktas problemų sąrašas ir jų atitinkamas pagrindimas nėra baigtinis, daugelis problemų yra nuo seno nesprendžiamos, nors yra įsipareigota tarptautiniu mastu, kai kurios yra „šviežiai iškeptos“, oficialiuose dokumentuose yra įtvirtintas oficialus problemų egzistavimo fakto pripažinimas, bet stebina politikų ciniškumas, lyg visi ką tik iš Marso atskridę nustebusiais veidais aiškina - pas mus viskas tvarkoj mes čia „ne prie ko“, o visa kita yra Lietuvos juodinimas...
Daugelis paprastų žmonių, kurie mato žiniasklaidos vienpusišką, tendencingą šių problemų pateikimą natūraliai piktinasi „ko gi tie lenkai išsidirbinėja?“, „kaip jie drįsta prieš visą Europą mus juodinti?“, bet mano nuomone jeigu kas ir juodina Lietuvą, tai Lietuvos politikai, kurie prisiėmė tarptautinių įsipareigojimų ir juos nevykdo, net drįsta visai Tautai viešai meluoti, kitus melu kaltinti, jus tik pamanykit, kaip kažkas drįsta prieš visą Europą kelti oficialius nevykdomus įsipareigojimus juk tai Lietuvos diskreditacija! Visiškai sutinku su mūsų prezidente, kad tai diskreditacija, bet manau iš šio straipsnio turinio yra aišku kas iš tikrųjų diskredituoja... Norėčiau palinkėti visiems - gerbkime kitus ir būsime patys gerbiami.
P.S. Norėčiau pateikti vieną iš daugelio asmeninį gyvenimo įvykių pavyzdį, kaip yra negerbiami tarptautiniai įsipareigojimai. Taip jau nutiko, kad nei aš, nei žmona kai pirma kartą darėme pasą neįrašėme tautybę į atitinkamą paso lapą, paprasčiausiai tuo metu neteikėme tam reikšmės, bet tai lėmė, kad kai vėliau keičiau pasą vien mano pareiškimo, kad aš lenkas neužteko įrašyti į pasą, kai dariau savo vaikų gimimo liudijimą nebuvo leista įrašyti į dokumentus, kad mano vaikai lenkai, metrikacijos darbuotojai paaiškino, kad norint padaryti šiuos įrašus privaloma nunešti į gyventojų registrą tiek mano, tiek žmonos gimimo liudijimus su įrašais, kad mes esame lenkai, įrodžius, kad tikrai mes esame lenkai, tik tada galėsime prašyti padaryti atitinkamą įrašą savo vaikų gimimo liudijimuose. Bet ką šiuo atveju sako Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartis „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ (VŽ., 1994-12-16, nr. 97-1907)
13 str., 3 d.: Šalys patvirtina, kad priklausymas tautinei mažumai yra asmens individualaus pasirinkimo reikalas, negalintis sukelti jam jokių neigiamų pasekmių. Niekas negali būti verčiamas įrodinėti savo tautybę ar jos atsižadėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!