Pirmiausiai siūlau prisiminti 2004 m. sausio 13 d. įvykius. Aprašymą surasite DELFI archyve už 2004 m. sausio 13 d. straipsnyje „Sausio 13-sios metinių minėjime – dešiniųjų parlamentarų demaršas prieš prezidentą“. Trumpai – dešinieji parlamentarai paliko salę iškilmingo posėdžio metų, kalbant prezidentui. Taigi, LLRA nesugalvojo ir nepadarė nieko naujo.

Kiek lietuvių, pasipiktinusių lenkų frakcijos elgesiu, klausė V.Landsbergio kalbą? Citata iš jo kalbos: „...buvo prastūminėjamas anachronistinis valstybinės kalbos išstūmimo įstatymas. Taip – išstūmimo iš Lietuvos regionų viešojo gyvenimo ir vartojimo įstaigose, kur pagal nekonstitucinį įstatymą būtu leidžiama jos nevartoti... Įsigaliojus tokioms normoms valstybinė lietuvių kalba realiai bus gujama šalin. Iš ten bus gujama pati Lietuvos valstybė“.

Akivaizdu, kad Lietuvos valstybė sutapatinama su lietuvių kalba. Tokiu atveju iškyla paradoksas – iš vienos pusės įstatymai skelbia, kad gyvename pilietinėje valstybėje, o realiai gyvename nacionalinėje valstybėje. Pilietinė valstybė formuoja savo vidinę politiką, atsigrežiant į piliečių interesus. Nacionalinė valstybė vadovaujasi vienos nacionalinės grupės interesais.

Suprantama, kad šiuo atveju kalbama apie lietuvius. V.Landsbergis savo kalboje tikslai įvardijo lietuvių kalbą kaip Lietuvos valstybės egzistavimo sąlygą. Įsivaizduokite du brolius, kurie išaugo viename bute, bet su vienu tėvai kalbėjo lietuviškai, su kitu lenkiškai. Broliai išaugo, tėvai mirė ir tas brolis, kurio gimtoji kalba yra lietuvių, sako kitam broliui: „Tu negali kalbėti šiame bute lenkiškai, nes kitaip prarandi teises į šį butą“. Būtent tokią išvadą aš darau iš V.Landsbergio kalbos. Todėl visiškai suprantu ir palaikau LLRA reakciją į V.Landsbergio kalbą, kuris šiuo atveju ir vykdo to brolio-lietuvio vaidmenį.

Europoje pilna pavyzdžių, kai skirtingos nacionalinės visuomenės gyvena vienoje valstybėje, bet tai netrukdo jiems naudoti savo nacionalines kalbas visuomeniniame gyvenime. Visiems žinomas pavyzdys yra Šveicarija, kuri naudoja iškart tris kalbas: vokiečių, prancūzų bei italų. Bet mums artimesnis pavyzdys – Suomija – šalis, kurį demonstruoja, kaip valstybė gali tarnauti savo piliečiams, o ne vienai nacionalinei grupei.

Suomijoje, kompaktiškai nedidelėje teritorijoje gyvena švedų nacionalinė mažuma. Jie sudaro 6 proc. visų gyventojų, panašiai, kaip lenkai Lietuvoje, bet švedų kalba Suomijoje yra antroji valstybinė kalba. Visi įstatymai leidžiami suomių ir švedų kalbomis, visi užrašai taip pat turi būti dviem kalbom. Taip pat Suomijoje yra trečioji valstybinė kalba – samių, nors jų yra tik 20 tūkst., įstatymai, kurie liečia samius išleidžiami trimis kalbomis – suomių, švedų ir saamų. Suprantama, kad nei švedai, nei samiai nėra atvykėliai, kaip, pvz. turkai Vokietijoje, su kuriais kai kurie lietuviai bando lyginti Lietuvos lenkus.

Dar vienas antilenkiškas įvykis – prezidentės atkirtis V. Tomaševskiui, kuris, sprendžiant iš komentarų internete, labai pakėlė prezidentės reitingą. Prezidentė paminėjo mokslus gimtąją kalbą, pasakė kad „jokia tarptautinė institucija nenustatė, jog Lietuva pažeistų tarptautines normas dėl tautinių mažumų apsaugos“ ir paminėjo apie „geriausias sąlygas tautiniams mažumoms visoje Europoje“. Aš noriu parodyti kad prezidentė neteisi.

Apie „geriausias sąlygas mažumoms“ aš jau parašiau, palyginus su Suomija.

Apie mokslus gimtąja kalbą: manau, kad mokslai lenkų (arba rusų) kalba yra ne šiuolaikinės Lietuvos nuopelnas, o Sovietų sąjungos palikimas, kuriuo šiuolaikinė valdžia neišdrįso uždrausti. Sprendžiant iš valstybės vadovų ir institucijų elgesio, nelietuviškos valstybinės mokyklos negalėtų steigtis šiais laikais, jeigu jie iki šiol neegzistuotu.

Apie tarptautines institucijas, kurios, prezidentės žodžiais, nieko nenustatė: „Freedom House“ ataskaitoje pabrėžiama, kad etninių mažumų, kurios Lietuvoje sudaro 16 procentų, diskriminacija vis dar yra problema. „Amnesty International“ ataskaitoje kreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuva vis dar nėra pasirašiusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 protokolo, kurio nuostatos visiškai uždraudžia diskriminaciją.

Mano galva, Lietuvos lenkų diskriminacija pasižymi įvairiose srityse. Net susidaro įspūdis, kad valstybė, valdoma lietuvių, visai nepripažįsta tokios etninės mažumos kaip lenkai egzistavimo. Žemėlapiuose, kuriuose Lietuva pavaizduota pagal dialektus, toks didelis regionas kaip Vilniaus kraštas priskiriamas tai Dzūkijai, tai Aukštaitijai. Matyt, Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija niekaip negali išspręsti šios dilemos – kokiam lietuvių kalbos dialektui priskirti Vilniaus krašto gyventojų kalbą.

Stebina lenkų kalbos nenaudojimas ten, kur kitos užsienio kalbos leidžiamos. Pavyzdžiui, VĮ „Regitroje“ gali laikyti vairavimo egzaminą ne tik lietuviškai, bet ir angliškai arba rusiškai, bet lenkiškai – ne. Vilniuje galima rasti užrašus anglų, vokiečių, rusų kalbomis ir mažiausiai lenkiškai.

Vienintelė vieta, kurioje mačiau užrašus lenkiškai – Vilniaus visuomeninis transportas. Apie tai, kad reikia žymėti bilietą įlipus į transporto priemonę: įdomi šio užrašo kalbų tvarka - lietuvių, anglų, vokiečių, rusų, lenkų. Kiek vokiečių važinėja Vilniaus visuomeniniu transportu ir kodėl jų kalba yra svarbesnė už Vilniaus gyventojų naudojamas kalbas?

Aš taip pat kaip ir mano protėviai gimiau ir gyvenu Lietuvoje, gerbiu Lietuvos valstybė ir jos įstatymus, bet mano gimtoji kalba yra ne lietuvių. Aš manau, kad įstatymų pritaikymas mano kalbai nėra valstybės pažeminimas, o valstybės pareiga savo piliečiams.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!