Šį kartą naujasis švietimo įstatymas buvo suprantamas kaip „druska“, pilama ant dar užsitraukti nespėjusios lenkų tautinės mažumos reikalavimo rašyti jų pavardes pasuose lenkiškomis raidėmis žaizdos, bei diskriminacijos židionio pakurstymas. Bet juk šis projektas neatsirado „iš lempos“, jam buvo ruošiamasi ilgus metus, kol galų gale jis buvo priimtas.
Galbūt Lietuva ir nepadarė visko, kad šis įstatymas būtų priimtas ne kaip diskriminacinis aktas ar revoliucija, o kaip vieningos Lietuvos – Lenkijos tautinių mažumų integracijos siekio tąsa, tačiau šioje srityje yra daugybė niuansų, kurie atrodytų buvo keliami it audra vandens stiklinėje.
Verta pasvarstyti, kam naudinga tokia sumaištis ir kas remia lenkų tautinės mažumos pasipriešinimą bei suaktyvėjimą ir mobilizaciją?
Apžvelgiant situaciją pirminiu lygmeniu, neiašku, kam to reikėtų ir kas iš to gautų tiesioginės naudos, tačiau žvelgiant plačiau, tai nebūtinai tiesioginė nauda. Ir gal visgi lenkai šioje situacijoje nėra tiesiog savo teises ginanti mažuma, ar destruktoriai, o lietuviai nėra tokie nacionalistai švietimo lenkų mokyklose klausimais ir šiaip netolerantiški...
Tam tikra destabilizacija yra daugybės konfliktų įvairiuose lygiuose pasekmė. Pirmoje vietoje tai viešoji erdvė, kurioje mes vis „kapojam orą“. Juk nors ir šis klausimas susilaukė abiejų valstybių politikų, diplomatų ir visuomenės dėmesio, oficialių vizitų metu tai nėra eskaluojama kaip iššūkis mūsų valstybių bendradarbiavimui bei bendravimui. Atrodytų, visos šios bangos yra labiau iš mūsų valstybės vidaus kuriamos nei iš Lenkijos valstybės.
Pereinant prie sąmokslo teorijos, visas triukšmas ir viešosios erdvės užimtumas būtų naudingas nebent Rusijai. Tokiu būdu mažiau ryškūs tampa klausimai apie jos pačios vykdomus projektus, užsienio politiką, strategija artimojo užsienio interesų zonoje.
Žvelgiant iš tarptautinių santykių istorijos perspektyvos, būtent Rusija perėmė bizantiškąją diplomatijos tradiciją ir „Skaldyk ir Valdyk“ principą, kuriuo ji ir naudojasi. Tai iš vienos pusės viešosios erdvės užėmimas bei vidinių aistrų kurstymas, žinant mūsų istorinę patirtį su Lenkija, iš kitos pusės tai šio principo pritaikymas, nes jei viduje būsim susiskirstę ir susiskaldę, tapsime lengiau sukalbamais ir prieinamais.
Juk aplinkui tiek daug vyksta įvairių diskusijų, tokių kaip Atominių elektrinių projektai, logistika, kurioje įtaką bando plėsti Rusija, naujo dujotiekio tiesimas, Baltarusijos atsigręžimas į Rusiją, Nauji Rusijos pirkiniai iš Prancūzijos. Šias temas vienija tai, kad tai yra Rusijos užsienio politikos, artimojo užsienio interesų, arba strategijos zona. Ir visi šie įvykiai negali būti vienareikšmiškai vertinami.
Rusų tautinė mažuma yra per maža ir per menkai organizuota, kad galėtų kelti tokias bangas, tačiau paskatinti ir paremti didesnę lenkų tautinę mažumą galėtų būti gerai organizuotas ėjimas. Palaikymas šiuo atveju yra ne tik kaip iš kitos tautinės mažumos atstovų, tačiau ir finansinė parama lenkų judėjimui. Tokiu atveju, tik lenkai yra akivaizdūs maištininkai, o Rusija gudriai ir švariai sulošia, pati tiesiogiai neįsiveldama.
Tai vienas iš būdų įtraukti Lietuvą į artimojo užsienio interesų zoną. O kaip viešai paskelbta, Rusija turi teisę turėti savo įtakos zoną, taip kaip Amerika turi savo kiemą - Lotynų Ameriką, tik neaišku, kas turėtų įeiti į tą artimojo užsienio įtakos zoną, tačiau sprendžiant iš Rusijos veiksmų, Lietuva patenka į Rusijos interesų zoną.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!