Paprasčiausia taip taupomos darbdavio lėšos, kadangi nereikia mokėti jokių kompensacijų atleidžiamiems darbuotojams. Lietuvoje yra sukurta nenormali norma, kad atleidžiamas darbuotojas yra pats kaltas, o tam yra pateikiamos įvairios priežastys. Tokia darbo kultūra, o tiksliau tos darbo kultūros menkumas. Taip pat yra sugalvota priemonių, kaip galima spausti darbuotoją, kad šis sutiktų pasirašyti prašymą dėl išėjimo iš darbo savo noru. Juolab, kad yra rizikuojama netekti nedarbo socialinių išmokų.
Lietuvoje per 25 metus neteko nė karto matyti nei per TV, nei internete, kad kas nors tuo susirūpintų rimčiau, ne tik konstatuotų faktą. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos misija – saugoti darbuotojų sveikatą, gyvybę ir darbingumą, skatinant socialinį dialogą ir vykdant darbo įstatymų pažeidimų, nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų prevenciją.
Valstybinė darbo inspekcija informuoja, kad ūkio subjektai, pageidaujantys gauti metodinę pagalbą darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų vykdymo klausimais, turi galimybę pasikviesti į įmonę konsultacijai VDI inspektorių. Deja, bet, mano galva, ūkio subjektai jau turi visą metodinę informaciją, kaip tinkamai atleisti nepageidaujamus darbuotojus, ir dėl to tikrai nebus kreiptasi į VDI.
Gal į VDI misiją reikia įtraukti nuolatinį darbuotojų švietimą? Darbuotojai yra priklausomi nuo darbdavių, todėl yra silpnesnioji darbo santykių pusė. Be to, dalis darbuotojų kada nors irgi taps darbdaviais. Kokiais darbdaviais jie taps, jei patirs pažeminimus, priespaudą, kai tokie nenormalūs darbo santykiai, tokia prasta darbo kultūra? Tikriausiai būna tik vienetai nustatytų atvejų dėl neteisėto atleidimo. Jeigu VDI kartu su Lietuvos darbo birža, Švietimo ministerija ir kitomis atsakingomis institucijomis imtųsi svarbiausios misijos – kurti darbo kultūrą Lietuvoje, tai gal nereikėtų po to kovoti su tos kultūros nebuvimo pasekmėmis.
Aišku, kad nei VDI, nei kas nors kitas nepadės visais atvejais darbuotojui, kad jis žinotų savo teises ir už jas kovotų. Tačiau norisi priminti dar kartą, kad nešviečiant darbuotojų ir net nepripažįstant paties fakto, kad Lietuvos darbo kultūra yra žemo lygio, kad čia net nėra raginami darbuotojai ginti savo teisių, jau yra daromos rimtos strateginės klaidos, kuriant papildomas problemas ateičiai.
Dirbtinės pusiau įgalios profsąjungos nesugeba ginti visų darbuotojų teisių, todėl tų teisių gynimas yra paliekamas patiems darbuotojams. O tai nėra taip paprasta, kadangi visus darbe esančius darbo pažeidimus, įrodymus reikia tinkamai surinkti, kad tai būtų teisėtai vertinga teismuose. Reikalinga ir teisinė pagalba. Dažniausiai priemonės naudojamos prieš darbuotoją būna netiesioginės, o pats darbuotojas būdamas silpnesne darbo santykių dalimi nesugeba tinkamai apsiginti, daro klaidas.
Jeigu darbdaviai būtų baudžiami rimtomis bausmėmis ir žinotų, kad neverta spausti darbuotojų, kad yra galimybės, kad darbuotojai apsigins, tai nebūtų tokios nenormalios situacijos. Prieš priimdami į darbą, darbdaviai turėtų rezervą išeitinėms kompensacijoms.
Juk jeigu nėra jokio rezervo, tai ir žemo intelekto atstovui aišku, kad niekada darbuotojai nebus atleisti išmokant jiems kompensacijas, nes tam tiesiog nėra numatytų lėšų. Be to, juk matosi iš atleidimų istorijos konkrečioje įmonėje, koks Darbo kodekso straipsnis atleidžiant darbuotoją dažniausiai būdavo taikomas. Tai nėra sudėtinga patikrinti, juolab, kad galima bendrauti su atleistais darbuotojais, nes tai darbas su galimomis aukomis, kurios patyrė tam tikrą spaudimą.
Vargu, ar daug esamų darbuotojų pasakys blogus dalykus dar dirbdami. Sunku suprasti, kaip gali būtų orientuojamasi tik į darbdavius ir į darbuotojus, tarsi tie bedarbiai nėra buvę darbuotojais visai neseniai, tarsi jie nežinotų svarbių faktų. Apskritai, žiūrint iš šono, susidaro įspūdis, kad per 25 metus vietinė darbo kultūra nors ir keitėsi, fasadas pagražėjo, tačiau esminiai dalykai lieka nepakitę. Negali būti, kad darbo sutartis tėra formalumas, darbuotojų saugumas darbe – jų pačių reikalas, o darbuotojas yra tik priemonė pelnui generuoti.
Jeigu tai nepasikeis per ateinančius 25 metus, tai beliks konstatuoti liūdna faktą, kad tiek institucijos dirba greičiau formaliai. Naudojami įvairūs teisės aktai, biurokratiniai darbo metodai, kai darbuotojas paliekamas kovoti pats vienas. Ten, kur turi būti bendraujama, yra kovojama. Taigi nereikia stebėtis dėl tokios liūdnos statistikos, dėl 70 proc. darbo santykių pasibaigiančių išeinant darbuotojui savo noru. Juolab, kad masinė emigracija bei kiti liūdinantys statistiniai duomenys (menki atlyginimai, alkoholizmas, savižudybės, streso lygis darbe ir t.t.) irgi tėra liūdnos tikrovės pasekmės.
Nereikia stebėtis, kad suvokiant tokią realybę dažnas darbuotojas nebenori būti vietinės lietuviškos posovietinės darbo kultūros dalimi ir renkasi kitų šalių darbdavius emigruodamas. Ar sugebės kažką esminio pakeisti per kitus 25 metus VDI ir kitos institucijos – klausimas lieka atviras.
Mano manymu, VDI jau mokykloje turi aiškinti mokiniams, kas yra Darbo kodeksas, kas yra normalūs darbo santykiai ir kaip reikia elgtis darbe. VDI jau mokykloje turi ugdyti darbo kultūrą. Galbūt tai gali atlikti ir kitos institucijos, tačiau esmė aiški – kai darbo kultūra žema, joje degraduoja ir ateinantys jauni darbuotojai. Tada belieka suabejoti šios darbo kultūros ateities perspektyvomis.
Valstybinės darbo inspekcijos atsakymas į komentarą „Lietuvos darbuotojų realybė: priklausomi nuo darbdavių ir nesiginantys“:
Veikla, išplaukianti iš VDI misijos – saugoti darbuotojų sveikatą, gyvybę ir darbingumą, skatinant socialinį dialogą ir vykdant darbo įstatymų pažeidimų, nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų prevenciją – pirmiausia sietina su visuomenės švietimu, o ne su sankcijų taikymu. VDI nuolat teikia aktualią informaciją bei pagalbą tiek darbuotojams, tiek darbdaviams: interneto svetainėje paskelbtas trumpų konsultacijų ciklas aktualiausiais darbo santykių klausimais, parengta dažniausiai užduodamų klausimų rubrika, teikiama elektroninio konsultavimo paslauga, suteikta galimybė greitai gauti atsakymą Facebook‘o paskyroje, efektyviai veikia vieningas konsultacijų centras. Pastaraisiais metais itin išaugo konsultacijų apimtys – įvairiais visiems pasiekiamais kanalais suteikiama apie 130 tūkstančių konsultacijų su darbo santykiai susijusiais klausimais. Prie visuomenės švietimo itin prisideda ir žiniasklaida.
Tikrai labai svarbu deramo darbo programą įtraukti į bendrąjį ugdymą – apie tokias galimybes jau diskutuojama tiek su Švietimo ir mokslo ministerijos, tiek su kitų jaunimo srityje dirbančių institucijų ir organizacijų atstovais. Tokia programa padėtų jauniems žmonėms geriau pasirengti darbo rinkai, suvokti savo teises ir pareigas bei išmokti jas ginti ir jomis naudotis.
Dėkojame DELFI skaitytojui, kad, kaip ir darbo inspektoriai, ypatingą reikšmę teikia jaunimo švietimui. VDI jau ketvirtus metus vykdo programą „Jaunimui – apie teisėtą ir saugų darbą“ – bendrojo ugdymo, profesinėse mokyklose, aukštojo mokslo įstaigose organizuoja įvairias pamokas, konsultacijas, kitus renginius siekdama iš anksto ugdyti teisingus būsimų darbuotojų ir darbdavių darbo įgūdžius, jaunimas taip pat šviečiamas bendradarbiaujant su Lietuvos darbo birža, teritorinėmis darbo biržomis, Jaunimo reikalų departamentu. Tokių renginių kasmet suorganizuojama apie 150. Ypač dėkojame darbdaviams, savo iniciatyva šiemet nusprendusiems prisijungti prie jaunimo švietimo: IKEA Vilnius, AB „Vilniaus baldai“, UAB „Mars Lietuva“, UAB „Statga“, UBA „Molupis“, Lietuvos oro uostams, UAB „Theca Furniture“. Neabejojame, kad tokių atsakingų ateities darbdavių skaičius tik augs (taip pat nederėtų pamiršti šeimos įtakos vaikų deramo darbo suvokimui – geras pavyzdys lemia teisingus sprendimus).
Išplėtojus šią daugialypę sistemą nebekils jokių abejonių dėl darbo kultūros ateities perspektyvų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!