Lietuvoje praradęs viską, ant kojų atsistojo tik svetur

 (117)
„Dažnai kamuoja nostalgija, kaip ten ta Lietuva. Taip, noras grįžti yra. Pyktis jau praėjo. Persikėliau gyventi į Angliją. Nepatinka“, - pasakoja DELFI skaitytojas Audrius, kadaise iš Lietuvos į Šiaurės Airiją pabėgęs ieškoti geresnio gyvenimo. Tėvynėje praradęs viską, svetur jis pabandė pradėti iš naujo. Jam pavyko, bet traukia grįžti namo – į Lietuvą.
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Šiandien yra didelis susiskaldymas tarp visuomenės sluoksnių. Imkime, sakykim, išvykusius svetur ir likusius Lietuvoje. Panašu, tai tapo amžina priešprieša. Kodėl viena pusė smerkia kitą ir atvirkščiai? Tai socialinė ir ekonominė priešprieša? Kodėl likę žemina išvykusius ir išvykę žemina likusius?

Visų pirma, tai išgyvenimo galimybės. Jungtinėje Karalystėje minimali alga leidžia gyventi, sakykim, „padoriai“, o Lietuvoje minimali alga verčia rimtai skaičiuoti centus. Bet tai nėra taikoma visiems Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje. Kiekvienas atvejis yra individualus.

Ne visi ir Anglijoje gyvena kaip pasakoje, taip pat ir Lietuvoje ne visi „vargsta“. Ar verta girtis abiems pusėms, stengiantis pažeminti kitą pusę? Sustokite, gal imkime suprasti vieni kitus. Ne visi gali išvykti, ne visi nori. Tai normalu. Tai pat nereikia smerkti tų, kurie Lietuvoje. Nebūkime vieno kurpaliaus ir vieno to paties šablono sekėjai - tai gerai, o tai jau blogai.

Jei mano aplinka taip sako, sakau ir aš? Ne, turėkime kiekvienas savo nuomonę. Niekas nėra apsaugotas nuo negandų. Nespjaukite vieni į kitus, prisiminkite, jog esate Lietuvos piliečiai Lietuvoje, Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje ar kitoje pasaulio šalyje. Palaikykite vieni kitus. Ar mažai susiskaldžiusi tauta? Truputį tolerancijos vieni kitiems, esame visi Lietuvos Respublikos piliečiai.

Iki 2008 metų buvau susikūręs karjerą, turėjau nuosavą verslą. Viskas ėjosi kaip iš pypkės. Turėjau butą, pasistačiau namą. Kelionės po Europą, Gruziją, Artimuosius rytus. Gyvenimas atrodė panašus į pasaką. Nesupratau tada, kodėl žmonės išvažiuoja, juk taip viskas gerai Lietuvoje.

2009 metai. Naktinės reformos ir ekonominė panika dėl krizės rėžė per mano „gražų“ gyvenimą. Užsakovai neteko užsakymų, todėl neliko darbo man. Naktinių reformų pasekmė tiesiogiai smogė individualiai įmonei. Sakykim, anksčiau sudėjus visus mokesčius, sumokėdavau apie 35 proc. nuo pelno, o po reformos teko mokėti apie 60 proc. Nepasakosiu apie mokesčių išklotinės apie pasikeitimus. Kas turėjo individualią įmonę, žino. Kritusios pajamos ir padidėję mokesčiai savo padarė. Susikurtos darbo vietos neliko.

Butas. Taip, buvo nedidelė paskola. Mėnesio įmoka iki 2009 metų siekė 380 litų per mėnesį. Ačiū geriems bankams Lietuvoje, VILIBOR pakilo nuo 3 proc. iki 11 proc. Mėnesio įmoka - 1200 litų. Iki šiol nesiskolinu nei cento iš bankų ar panašių į juos. Jokių lizingų. Ačiū už pamoką. Santaupos atsidūrė kitos šalies banke.

Butą pardaviau, atsiskaičiau su banku. Liko šiokia tokia suma. Patikėkite, „viriau“ iš pykčio dar kokius trejus metus. Apmaudu, jog Lietuvos bankas nematė jokio kartelinio susitarimo ar bent jau spekuliacijos VILIBOR palūkanų marža. Labai malonu, kai jautiesi taip „gerai“, jog nejučiomis susidedi lagaminus, ir kitą diena jau trypčioju Belfasto (didžiausias Šiaurės Airijos miestas - DELFI) oro uoste.

Kambarį išsinuomojome internetų, sumokėjome atvykus. Taip, tai penkių kambarių name. Vokietis kaimynas papasakojo kur kreiptis dėl NIN (Nacionalinio draudimo numerio). Pašalpos tuo metu nebuvo mokamos (jei kam kils abejonės ir sakys - „pašalpiniai, matai, Lietuvoj blogai“). Pirmas darbas - jau po mėnesio. Labai turiningas – sumuštinių gamyba kavinių tinklui.

Darbas nuo 3 val. nakties iki 10 val. ryto. Labai smagu važiuoti dviratuku per teroristinių grupuočių rajonus. Bevažiuodamas perskaitai, jog dabar esi Ulsterio savanorių lojalistų rajone. „Mes už taiką, bet pasiruošę karui“ - skelbia šūkis. Pamodavau kaukėtam nupieštam snaiperiui.

Sekantis - Muralas (na, toks didelis piešinys per visą fasadą ant namo sienos) - skelbė jog atvykau į respublikonų airių rajoną, ten sužinojau, kad jie kovos iki vieningos Airijos sukūrimo. Taip kas rytą. Lyjant lietui ar šviečiant mėnuliui. Ten dirbo lenkas ir airė respublikonė. Ji nuolat apšviesdavo mus, kad ji nekenčia visko, kas ne airiška. Dar dirbo toks vaikinukas, metė darbą, nes airiams nevergaus. Lenkas papasakodavo apie gyvenimą Belfaste, paguosdavo, jog jam gerai viskas, o kitam nepasisekė, suspardė negyvai Shankill gatvėje.

Po kelių savaičių atlyginimo nusipirkau automobilį. Stebino, jog Lietuvoje toks kainuoja brangiai, o čia viso labo - dviejų savaičių alga, nes nieko gero naktį minti dviratį. Vėliau supratau, kad kelių mokestis – papildomi 225 svarai, draudimas - 800 svarų. Todėl automobiliai ir pigūs.

Jaučiausi šlykščiai, bet pyktis buvo stipresnis. Negrįšiu.

Kitas darbas - greito maisto restorane. Mėgstu pavalgyti. Darbas patiko, neblogai mokamas. Bet perkėlė mane į kitą filialo „restoraną“, o ten su vadovu nesusigyvenome. Garbė sunkiai uždirbama, neparduodama. „Pasiunčiau“ jį kuo toliau, išėjau iš darbo.

„Supermarketas“. Darbas dar geriau mokamas, apie 280 svarų per savaitę (2011 metai). Viskas gerai sekėsi. Susidarė nemenka santaupų suma, jautėmės, kad gyvename.

Belfastas be radikalų – ne Belfastas. Štai, pastatė vadovą - lojalist1. Teko palikti darbą, nes pasidarė nepakeliamos darbo sąlygos, aš neleidžiu sau tuštintis ant galvos ir nesakau, kad viskas gerai.

Verslas. Nemenka santaupų suma paskatino kurti savo verslą. Juolab, kad verslui jokių apribojimų ir biurokratinių suvaržymų nėra. Jokių komisijų, jokių tikrinimų. Na, aišku, jei kas pasiskųs, tada tai laikykis! Arba pasitaisai, arba uždarai. Visuomenės interesai ir asmens saugumas – pirmoje vietoje. Štai, pavyzdžiui, mūsų maisto prekių parduotuvė. Jei svajojate, jog smulkus mažmeninis (kavinė, restoranas, parduotuvė) verslas yra tikra svajonė – jūs klystate. Iš tiesų tai katorga, tik savanoriška.

Dirbi septynias dienas per savaitę. Nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro. Šeimos gyvenimas persikėlė į parduotuvę. Namai - tik nakvynei. Pajamos menkos, neprognozuojamos. Jokio stabilumo. Santaupos pamažu tirpsta. Velniava. Kažkaip galvoji - tai turi būti svajonių veikla, tai kas ne taip? Vietiniai labai konservatyvus, perka tik tai, ką seniai žino. Kita veiksmo pusė - „aš lenkams verslo nedarysiu“, nes visus jie priskiria lenkams, nesigilina. Verslas buvo „gerame“, neutraliame rajone. Jei tai būtų radikalių lojalistų rajonas, ko gero, seniai būtų sudeginę, gal susprogdinę, geriausiu atveju, reketavę, juk reikia pinigų kovai.

Diskriminacija. Tai Šiaurės Airijoje normalu, tarsi gerti kavą per pusryčius. Juk 600 metų kovos tarp respublikonų ir lojalistų nepraėjo be pėdsako. Viena pusė nekenčia visko, kas yra ne su jais. Ir atvirkščiai. Labai mažai kitos rasės žmonių matyti gatvėse, juos paprasčiausiai išvaro sudegindami namus, mašinas. Labai populiarūs taip vadinamieji „hate crimes“ – neapykantos vedini nusikaltimai.

Kas mane ten laikė? Nuostabi gamta mane pririšo. Kalnai (Mourne, Sperrins), vandenynas, balto smėlio paplūdymiai (Whitebay). Tokia nuostabi gamta, jog daug objektų, įtrauktų į UNESCO paveldą. (Giants Couseway). Daug pilių, istorinių objektų. Laivų dokas, kur buvo pastatytas Titanikas.

Kita grandinė, supančiojusi mane, - tai, kad visas pasaulis atviras, aplankėme Portugaliją, Ispaniją, Floridą, Gambiją, Islandiją, Dominikos respubliką. Tai taip prieinama, jog net gėda nekeliauti.

Pagaliau - ir darbas pagal specialybę. Parduotuvę uždarėme. Nepelninga. Kai bebūtų keista, darbą IT srityje susiradau greitai. Matyt, pasisekė... Iki tol esu buvęs keliuose pokalbiuose, visi baigdavosi diskriminacinėmis užuominomis, jog „varyk iš čia...“. Tačiau dabar kažkas buvo kitaip. Pats vadovas atvyko iš Anglijos. Kompanijos veikla - IT paslaugos bankams ir prekybai.

Pagalvosite, jau darbas pelningas! Atsakysiu – šiek tiek daugiau nei minimali alga. Bet mane viliojo galimybė keliauti po visą Airiją! Esmė, kad darbas atitinka mano pomėgį – keliauti, pažinti naujus kraštus. Taip keliavau po visą Airiją, buvau kiekviename didesniame miestelyje, kur yra bent vienas banko poskyris.

Dažnai kamuoja nostalgija, kaip ten ta Lietuva. Taip, noras grįžti yra. Pyktis jau praėjo. Persikėliau gyventi į Angliją. Nepatinka. Kodėl išvykau iš Belfasto? Nuomojau namą gerame rajone. Bet atėjo lojalistai, prasidejo riaušės kiekvieną savaitgalį. Buvo periodas, kuomet nuleido Jungtinės Karalystės vėliavą nuo miesto rotušės. Belfastas degė du mėnesius. Riaušės išplito po visą miestą. Vyko susirėmimai tarp grupuočių ir policijos. Dirbau su vietiniais, jie sakė - „konfliktas nesibaigs niekada, nebent neliks vienos pusės...“. Spręskite patys.

Norėčiau atvežti į Lietuvą verslo sąlygas ir mokesčių sistemą. Noriu atvežti Jungtinės Karalystės bankų sąlygas, nes skaidri veikla, neplėšiami žmonės. Jokių mokesčių už visas bankines operacijas. Būsto palūkanos bent mano atveju - apie 3.6 proc. Palūkanos už indėlius - apie 1,8 proc., bankai čia konkuruoja. Noriu atvežti į Lietuvą prekybos centrus, kurie konkuruoja tarpusavyje, o kainos tokios prieinamos kiekvienam, jog tokias kainas mačiau Lietuvoje kokiais 2006 metais. Noriu atvežti į Lietuvą kelionių agentūras, kad poilsis Lietuvos žmogui būtų savaime suprantamas nebrangus ir prieinamas dalykas.

Svarbiausia, noriu atvežti į Lietuvą socialiai orientuotą politiką. Mažas pajamas gaunantis žmogus turi gyventi pilnavertį ir orų gyvenimą. Pensijinio amžiaus žmogus čia gerbiamas ir visiškai aprūpintas, nes jis visą gyvenimą mokėjo mokesčius valstybei ir dabar valstybė už tai atsidėkoja. Studentai, baigę studijas, gauna darbą pagal specialybę, be patirties. Gaila, Lietuvoje valstybės požiūris į tam tikrus visuomenės sluoksnius yra ne toks.

Apie gyvenimą Anglijoje pakalbėsime kitą kartą. Tai nieko panašaus į Airiją, Šiaurės Airiją ar Škotiją.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Prieš 14 metų mokyklą baigusi DELFI skaitytoja sakė pamėginusi suskaičiuoti, kiek gi bendraklasių išvyko iš Lietuvos – pasirodo, šis skaičius siekia net 40 proc.

Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi: kiek gi žmonių, su kuriais kartu mėginote įsitvirtinti gimtojoje šalyje, ją paliko? Papasakokite, kokios priežastys lėmė, kad bendraamžiams teko išvykti – o gal jie ketina grįžti? Kas paskatino jus nesekti (ar sekti) jų pėdomis? Laukiame Jūsų istorijų el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.

Konkursas vyks iki vasario 25 d. Dviejų įdomiausių pasakojimų autoriais laimės po du bilietus penktadienį, kovo 28 d. apsilankyti Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre, spektaklyje „Mūsų klasė“.

Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (75)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (242)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (297)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?