Lietuvoje gyvenanti lenkė: nesuprantu savo tautiečių

 (34)
„Iš tikrųjų gėda nežinoti to krašto, kur gyveni, kalbos“, - sako Lietuvoje gyvenanti lenkė tiems tautiečiams, kurie skundžiasi susidūrę su sunkumais dėl kalbos. Kaip ir iš Maskvos į Vilnių emigravęs Viktoras ji sako, kad valstybę, kurioje gyveni, nepaisant to, kokios tautybės esi, reikia gerbti.
Lietuviškos - Lenkiškos gatvių pavadinimų lentelės
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Viktorai, labai patiko Jūsų pasakojimas. Tikras, sukelia daug teigiamų emocijų. Lietuva yra mano gimtasis kraštas, nors esu lenkė. Neišsižadu savo lenkiškų šaknų, bet kartais irgi nesuprantu savo tautiečių, kuriems tiesiog yra būtinas dalykas – gatvių pavadinimai lenkų kalba arba pavardžių rašymas

Žmonės kartais pamiršta, kad vis dėlto mes, nors ir lenkai, bet gyvename Lietuvoje ir reikėtų gerbti tą valstybė už tai, kad čia mūsų vaikai gali mokytis lenkiškose mokyklose. Visada stebiuosi, kai pradeda dejuoti, kaip čia blogai gyventi lenkams. Manau, jeigu į viska žiūrėtume objektyviau ir patys norėtume matyti daugiau gerumo, tai viskas būtų gerai.

Tiems, kurie skundžiasi dėl kalbos, norėčiau pasakyti – iš tikrųjų gėda nežinoti to krašto, kur gyveni, kalbos, ypatingai tiems, kurie čia gimė. Žmogus, kuris nenori mokytis, visada suranda priežasčių, o tas kuris nori, ieško galimybių.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Po ilgo laiko apsilankė sporto salėje – kolegų sportininkų komentarai suerzino (47)

Niekada negalvojau, kad man prireiks apsilankymų sporto salėje. Visada aktyvus mano laisvalaikis – jodinėjimas, šaudymas ar archeologija padėdavo man išlaikyti geras kūno linijas. Tačiau pernai atšventęs trisdešimtmetį, nusprendžiau atsikratyti vadinamojo alaus pilvo (alkoholio nevartoju).

Dviejų vaikų mama: noriu būti reikalinga savo kraštui, bet nebegaliu (97)

Man 46 metai, esu pilna vidinės ugnies ir noro būti ir gyventi Lietuvoje, noriu būti reikalinga savo kraštui.

Papasakojo apie darbą kazino: spjaudymas ir stumdymas dar ne blogiausia (76)

Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau, ar tikrai Lietuvoje gyventi taip gera? Vos tik įjungi žinias, internetą ar šiaip pradedi pokalbį su pažįstamais iškart girdi: kainos kyla, algos mažos, ne gyvenimas, o išgyvenimas.

Susidūrimas su nepriklausomybės kartos jaunuoliu – jo nerimas turėjo priežastį (43)

Skaičiau Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės straipsnį „Kaip mus žalojo“. Idomus sutapimas, bet kaip tik pastaruoju metu teko bedrauti su studentu iš Lietuvos – jaunu žmogumi, ieškančiu vietos po saule. Nereikėjo ilgai bendrauti, kad pasidarytų aišku, jog tas ieškojimas kitoks negu jo bedraamžių.

Kelionė į Kražius: miestelio kultūra ir neaiški „Naisių bendruomenės“ iniciatyva (1)

Po nusisekusios ir daug teigiamų įspūdžių palikusios kelionės į Kauną gavau dar vieną pasiūlymą aplankyti kitą Lietuvos vietą – nedidelį, bet daugeliui gerai žinomą (ar bent jau girdėtą), žymų pėdsaką Lietuvos istorijoje palikusį Kražių miestelį, įsikūrusį Kelmės rajone.