Mūsų tautoje aptarnavimo kultūra išnyko per daugiau kaip pusę okupacijos amžiaus, o taip ir neatgimė. O gal ir visai jos nebuvo. Negyvenau tada, nežinau.

Tenka daug keliauti po pasaulį ir matyti visokių aptarnavimo variantų. Žinoma, labiausiai žavi nuoširdus pietryčių Azijos žmonių aptarnavimas ir požiūris į klientą. Sakyčiau, net ne į klientą, o tiesiog į kitą žmogų. Taip pat negali blogai nuteikti „techniškai tvarkinga“, išpuoselėta, „ištreniruota“, o gal jau ir tapusi tiesiog natūralia, aptarnavimo kultūra JAV, kur visuose restoranuose iškart pasitinka svečius, palydi iki staliuko, atėjusi padavėja (-as) prisistato, informuoja, kad būtent ji (jis) aptarnaus šįvakar, nepamirš kelis kartus prieiti ir pasiteirauti, ar viskas gerai, ar nieko netrūksta.

Skeptikai tai vadina „amerikietiška butaforija“ ir susieja ją su garsiąja „amerikietiška šypsena“. Aš tai vadinu rūpinimusi savo ir kito žmogaus geromis emocijomis. To mums labai trūksta.

Esame užsidarę savyje, savo problemose, bijome žiūrėti žmonėms į akis, pasakyti nepažįstamajam savo vardą. Priimame tai, kaip įsibrovimą į taip saugomą privačią erdvę, kurią kažin, ar yra dėl ko ir nuo ko saugoti. Gal dėl to, jausdamiesi nematomi, internetiniai komentatoriai išsilieja visu šimtu procentų ir dar labiau.

Palinkėsiu mums visiems daugiau šypsotis, žvelgti žmonėms į akis, gerbti ir save ir kitą žmogų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Ar Lietuvoje tenka susidurti su nemaloniais pardavėjais, kitais aptarnavimo sferos darbuotojais? O gal pats dirbate aptarnavimo sferoje ir baisitės, kaip su Jumis bendrauja klientai? Savo mintimis galite pasidalinti žemiau: