Lietuvių kalbos egzaminas - kokia šių metų patirtis?

 (102)
Lietuvių kalbos (gimtosios) valstybinį brandos egzaminą laikiau prieš daugiau nei penkis metus, tad įspūdžiai neišblėsę dar ir dabar (visai nesistebiu, juk iki šimto balų pritrūko tiek nedaug). Nostalgija, artimas žmogus, kuris birželio 1 dieną išgyveno (kažkada ir jam turėjo ateiti lemtingoji diena), privertė susimąstyti apie tai, koks buvo anų (MANO) ir šių laikų egzaminas.
Lietuvių kalbos egzaminas - kokia šių metų patirtis?
Foto: DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Galvoje šmėstelėjo krūva klausimų, į kuriuos norėtųsi surasti atsakymus. Bet argi tai įmanoma? Būtų naivu to tikėtis - gi kiek žmonių, tiek nuomonių. Vieni džiaugsis, kiti liūdės, keiks egzamino sudarytojus ir pan. Vieni man pritars, kitiems mano pastebėjimai atrodys absurdiški, bet... NORIU PAREIKŠTI SAVO NUOMONĘ, PASAMPROTAUTI! Tad pradėkime egzamino analizę, painterpretuokime...

Meilės tema egzamine. Viena iš 2011 metų lietuvių kalbos (gimtosios) įskaitos literatūros temos potemių skambėjo taip: „Dažnai literatūroje kalbama apie meilę. Remdamiesi konkrečiais kūriniais pasvarstykite, kokia meilės samprata dažniausia lietuvių literatūroje“.

Egzamine jo sudarytojai pateikia labai panašią temą: „Kaip apie meilę kalbama lietuvių kultūroje?“. Žinoma, tie abiturientai, kurie įskaitoje kalbėjo (tiksliau buvo „iškalę“) apie meilę, buvo susipažinę su šios temos kontekstu - rašydami minėjo įvairius literatūrinius kūrinius. Tad egzamino metu turėjo kuo remtis. Ir net rašydami susipainiojo - užuot pavadinime rašę kultūroje, parašė literatūroje, mat literatūra - kultūros dalis.

Kaip galėtume vertinti šią temą? Ar jos pateikimas egzamine nepažeidė lygiateisiškumo, VISIEMS VIENODO STARTO principų? Pagaliau ar vaikai, rašę vien apie tai, kokia yra meilė (meilė Tėvynei, meilė žmogui...), nepadarė lemtingos gyvenimo klaidos? Juk prašyta pakalbėti apie tai, kaip apie ją kalbama, o ne kokia ji yra?

Žinoma, programų rengėjai pasiteisins, jog įskaitoje apie meilę kalbėjo vos keletas žmonių, bet jeigu ją būtų pasirinkęs tik vienas žmogus, jau vien tai neteisinga kitų atžvilgiu. „O gal aš klystu?“ - vėl imu abejoti... Nors ir nesinorėtų tuo tikėti, tikriausiai esu teisi. O gal rašiusieji yra kitos nuomonės? Gal viskas ne taip, kaip galvoju? Nežinau.

Samprotavimo rašinio temų sudėtingumo klausimai.
Nežinau ir dar dėl vieno mane kamuojančio klausimo - ar nebuvo temos šiemet pernelyg sudėtingos? Atrodytų, jog ne. Tauta, kultūra, meilė... Elementaru, tiesa? Tačiau pasirinkimo laisvės abiturientai neturėjo, nes temos buvo susijusios su visuomenės problemomis, kurios ne kiekvienam artimos. Štai ankstesniuose egzaminuose temos būdavo tikrai lengvesnės (ir tuo nė kiek neabejoju):

2010 metų egzamino temos: 1) Ar žmogus gali rinktis ir yra atsakingas už savo veiksmus? 2) Ar lietuvio širdį nuolat spaudžia nuliūdimas?

2009 metų egzamino temos: 1) Ar dora prisidengti kauke? 2) Ar pritartumėte žodžiams : „žmogų net ir klystkeliuos tamsiuos/Ne taip jau paprasta ir lengva paklaidinti“ (J. V. Gėte „Faustas“?)

2008 metų egzamino temos: 1) Ką reiškia būti tolerantiškam? 2) Ar menas daro žmogų geresnį?

Žmonės, mano nuomone, laikę egzaminą 2008-2010 metais, turėjo didesnę pasirinkimo galimybę - galėjo nagrinėti arba žmogaus, arba visuomenės problemas. Šiuo požiūriu šiemet buvo sudėtingiau. Gal čia buvo lyg eksperimentas, norint pasitikrinti, ar naujoji „Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa“, kuri šiuo metu egzistuoja projekto pavidalu, bus sėkminga. Ne paslaptis, jog netolimoje ateityje planuojama atsisakyti samprotavimo užduoties, liks tik rašinys ir jis bus kur kas sudėtingesnis, reikalaujantis platesnio požiūrio bei kompetencijų.

Minėtoje programoje pateikiamas pavyzdys - galima egzamino tema: „Ar asmens vertybes ir pasirinkimą nulemia istorinis laikas?“, tad šiemet, tikriausiai, buvo eksperimentuota. Šią mano nuostatą sustiprina ir pastebėjimas, jog ankstesniais metais buvo pateikiama po keletą tekstų kiekvienai temai (spėju, jog tai buvo išsigelbėjimas tiems, kuriems tema atrodė nesuvokiama, o savų kontekstų neturėta).

Taigi, drįstu teigti, kad temos šiemet gana sudėtingos ir verčiančios pamąstyti ir gerokai pasikapstyti savo atminties labirintuose. Gerai, jei patinka istorija, gerbi lietuvių tautos praeitį. O jei tavo mėgstamiausi dalykai yra fizika, matematika, chemija, biologija, jei tu domiesi žmogaus psichologija, o visuomenės problemas nagrinėjančios temos tau yra svetimos, tuomet nusivylei egzaminu... Galbūt kaltas pats, nes tauta, Tėvynė, meilė jai - tau svetimi dalykai. Juk patriotų Lietuvoje beveik nelikę, Tėvynės sąvoka, kad ir sunku tai pripažinti, jaunimui (ir ne tik jam) svetima... O jauną žmogų labiausiai domina žmogaus problemos...

Egzamino trukmė. Rašymo užduoties trukmė - varganos trys valandos. Naujoje programoje skelbiama, jog rašinio apimtis bus 400-500 žodžių, o laikas - 4 val. Būtent tiek turėtų būti skiriama. Ne vienas abiturientas nusivylė, jog egzamine laikas prabėgo labai greitai - juk geram tekstui visada reikia LAIKO, o svarbiausia - įkvėpimo (jo, deja, ne visada egzamine galima sulaukti).

Interpretacijos. Apie jas daug nekalbėsiu, nes neskaičiau egzamine pateiktų tekstų. Ne vienas, rašęs interpretaciją, džiaugėsi pateiktais autoriais ir teigė, jog tie, kas rinkosi ne rašinį, o interpretaciją, tądien išlošė (juk egzaminas - ne tik žinių, kompetencijų patikra, bet ir loterija).

Teksto suvokimo užduotys. Tekstai gana ilgi ir sunkoki. Manau, jog ir mokytojams teks galvą pasukti norint atsakyti į klausimus. Visgi egzaminas - nereikia tikėtis lengvo pasivaikščiojimo. Gal ir gerai. Bet ne visi sugeba suvokti tekstą ir ne visi jį suvokia vienodai, tad galimos įvairios interpretacijos. O, kad abiturientai būtų filosofai, literatūrologai... Tuomet būtų viskas papraščiau... Gal...

Egzamino forma. Man, egzaminą laikiusiai prieš keletą metų, keista, jog egzaminas susideda iš rašymo ir teksto suvokimo dalių. Nesakau, kad jų nereikia, tačiau norėtųsi ir užduočių, reikalaujančių įrašyti praleistas raides bei sudėti skyrybos ženklus, nes pastebiu, jog neraštingumo problemų vis daugėja... Dėl to, savaime suprantama, man yra be galo liūdna.

Daug dėmesio imama skirti literatūrai, mažiau - pačiai lietuvių kalbai. Gal esu ir vėl neteisi? Nežinau... Egzamino rengėjai turėtų rimčiau pagalvoti, padiskutuoti su mokytojais, mokiniais (o gal, vis dėlto, vyksta tokios diskusijos?), o ne keisti egzamino užduotis kaip kojines - štai bus atsisakyta teksto suvokimo užduoties, nes pagaliau sugalvota, jog ji iš esmės yra netobula - „ydinga ir neteisinga moksleivių atžvilgiu“. Prisipažinsiu, jog man nepatikdavo teksto suvokimas ir nemanau, kad rasime daug abiturientų jį mėgusių... O ar galime būti tikri, kad jis po penkių ar dešimties metų vėl nebus grąžintas į mokyklas? Tikėkimes, ne.

Nemažai kilo neatsakytų klausimų, liko nuoskaudų, nusivylimų... Visada jų esama ir visiems abiturientams, jų šeimos nariams neįtiksi. Bet klausimų kyla daug... Diskutuotinas tas lietuvių kalbos (gimtosios) egzaminas ir gaila, kad jis vis kitoks ir kitoks. Aiškumo maža...

P.S. Neieškokite rašybos, skyrybos ir kitokių klaidų mano egzamino analizėje - aš kaip tas skubantis abiturientas išdėsčiau mintis neturėdama tam labai daug laiko... Ir dar - nenusiminkite tie, kam nepasisekė taip, kaip norėjosi. Sėkmės Jums laukiant rezultatų ir laikant kitus egzaminus (gal juose mažiau sumaišties ir netikėtumų?).

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Registruoti (0) Anonimiški (102)
Parašykite savo komentarą
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
Įvertink šį straipsnį

Vox Populi

G. Sabaliauskas. Tikėti Dievu? Argumentai „už“ ir „prieš“ (179)

Sekuliarizacijos procesai Lietuvoje ir Europoje yra daugiau negu akivaizdūs, tačiau vis tenka susidurti su žmonėmis, linkusiais tikėti Dievą, bet negalinčiais apsispręsti. Kartais jie save vadina „labiau tikinčiais, negu netikinčiais“ ar panašiai. Manau, kad racionalūs argumentai yra labai svarbūs apsisprendžiant, atrodytų, tokiu iracionaliu – tikėjimo – klausimu. Šiame straipsnyje surinkau mano požiūriu svarbesnius loginius ir faktinius argumentus „už“ ir „prieš“.

Viešajame transporte ir parduotuvėje pamatė tikrąjį lietuvių veidą (96)

Atsivertus bet kurį žinių portalo puslapį arba įsijungus žinias labai dažnai galima išgirsti, kokie nenaudėliai, plėšikai, vagys ar žudikai esame. Kaip reketuojame senutes, kaip gudriai sugebame sugalvoti pinigines aferas arba kaip planuojame žmogžudystes.

Dviejų vaikų mama prisipažįsta – jaučia aplinkinių pagiežą (287)

Pastaruoju metu DELFI vis dažniau skelbia tokio pobūdžio kaip teksto „Vyriškio pyktį sukėlė parduotuvėje siautėjęs vaikas“ autoriaus skaitytojų laiškus ir man dėl to apmaudu.

Vilniečiui pasipasakojęs italas: lietuvaitėms nėra daug tabu, yra tik mažai alkoholio (330)

Galvojate, kad lyderiaujanti sekso turizmo šalis yra Tailandas ar Indija? Atsitokėkite. Mes ir čia, Lietuvėlėje, turime, ką pasiūlyti tiek užsieniečiams, tiek saviems. Tam didelių įrodymų nereikia, užtektų vieną parą praleisti mūsų šalelėje ir faktai ir vaizdai jus pasitiktų tiesiog vaikštinėjant gatvėmis ar panaršius lietuviškuose pažinčių portaluose...

Ko galime pavydėti latviams (11)

Mano mintys pasiekė tokį lygį, kai jos privalo išsilieti ir aplinkinių galvose taip pat pradėti kažką keisti, kelti klausimus, naujas mintis ir pastebėjimus, kitokį požiūrį, ne iš to paties sustingusio taško, kuris nejuda dešimtmečius. Bet argi kaltinsi paprastą žmogų už susikurtus stereotipus, dažniausiai net nesusidūrus akis į akį su taip plačiai diskutuojamu ir smerkiamu LGBT bendruomenės žmogumi?