Lietuviško siaubo filmo „Rūsys“ recenzija: gėda

 (239)
Trumpametražių filmų, tokių kaip 2005 metais pasirodžiusio draminio projekto „Vilkas“, ir muzikinių klipų kūrėjas, režisierius Ričardas Matačius pagaliau bando laimę pilno metro kine ir savo pirmam rimtam kūriniui pasirenka siaubo ir psichologinės dramos žanrą, kuris, tarp kitko, tampa pirmuoju Lietuvos kino istorijoje bandymu sukurti pamatą siaubo žanrui ateityje.
Filmo "Rūsys" kadras
© Organizatorių nuotr.

Pirmą kartą plačiuose komercinio kino vandenyse plaukiojantis režisierius kviečia visus žanro gerbėjus išvysti kraupų pasakojimą, paremtą tikrais įvykiais apie naujagimio gimimo istoriją ir kartu pamatyti kaip vystosi vienos šeimos gyvenimas belaukiant kūdikio.

Kūrinys

Tapytojos Ievos ir kompozitoriaus Tomo namuose pradeda dėtis protu nesuvokiami dalykai. Besilaukianti pirmagimio pora namuose pradeda jaustis nesaugiai, kol galiausiai į jų gyvenimą ateina baimė, neramumai bei sielvartas.

Besilaukiančios kūdikio Ievos kančios pakrypsta visiškai nepaaiškinama linkme – moteris negali miegoti, jaučia didelį skausmą, jai negali padėti net mylintis vyras. Šeima visas savo tragedijos akimirkas kameros dėka sugeba įamžinti, tačiau net ir technika negali paaiškinti to, kas iš tikrųjų vyksta jų namuose ir koks siaubas sklinda iš paslaptingo rūsio.

80 minučių kančios – būtent taip galima apibūdinti šią juostą. Ir taip, čia nėra komplimentas. Protu nesuvokiama, kaip kažkas galėjo parašyti tokį jokio ryšio neturintį filmo scenarijų. Panašu, scenarijaus autorius kaip ir režisierius gyvenime yra matę vieną vienintelį siaubo filmą – „Paranormalūs reiškiniai“, kurie buvo baisūs visko bijantiems ir jautriems amerikiečiams, net nuo mažiausio šurmulio galintiems „prikrauti“ į kelnes toną nemalonumų, bet ne rytinių regionų Europos gyventojams, kuriems jų gyvenimo lygis yra baisesnis už Biblijoje aprašytą Apokalipsę.

Juosta neturi pradžios, bet bent jau turi pabaigą, kurį išaiškina visos šios nesąmoningos makalynės esmę ir netgi parodo, kodėl būtent tokiu principu vyko siužetinės linijos plėtojimas. Juokas ima, kai žmonės, kuriems tiesiog pristinga idėjų, sugalvoja padaryti „protą sukrečiančio“ stiliaus juostą. Atsirado mat Christopheriai Nolanai ir Davidai Fincheriai.

Gaila, kad jiems tikrai toli iki šių kino genijų vizijų. Žinoma, atmeskime visus tuos nevykusius palyginimus, nes kur tau Lietuvoje gims koks Nolanas, ir susikoncentruokime ties siužeto pateikimu.

Istorija vystoma labai chaotiškai, neturi jokios prasmės, o labiausiai juokina bandymai pateikti religinius motyvus, kurie suteiktų šiam filmui gilesnę prasmę ir leistų pajausti intelektualią kūrėjų dvasią. Įdomu, kiek dienų ar valandų buvo rašytas scenarijus...? O gal ekspromtu viskas buvo rašyta befilmuojant? Mano manymu – gana netikęs scenaristo darbas, kuris akivaizdžiai pasisavino šiek tiek idėjų iš kelių matytų savo gyvenime siaubo filmų. Patarimas būtų pasižiūrėti bent vieną šių dienų siaubo genijaus režisieriaus James Wano juostą – gal tada bus galima suvokti, kaip atrodo tikrai gerai parašytas scenarijus siaubo filmui, kurio istorija įtraukia ir nepaleidžia iki pat titrų.

Filmas gali pasigirti dar vienu nesusipratimu – jokių personažų charakterių plėtojimų. Atrodo, kad galima buvo nueiti į parką, nufilmuoti medžių ošimą ir jie atrodytų gyvybingesni nei filme pasirodantys veikėjai. Išties – kaip buvo galima taip nesąmoningai pristatyti filme pasirodančius esminius personažus, kurie ir taip turėjo „tempti“ visą šią režisieriaus ir scenaristės sukurtą juostą? Protu nesuvokiamas sprendimas.

Taip pat viso filmo metu buvo bandyta pateikti Ievos personažo evoliucionavimą – tai nepavykęs bandymas, kuris, kaip jau buvo minėta, prilygsta negyvėlių paradui. Kalbos net neeina apie Tomą – tai tuščias ir netgi erzinantis veikėjas, be kurio filmas tikrai nepablogėtų. Užtektų ir vienos Ievos bei jos kančių parodymo, kad būtų galima suprasti, kad jai skauda visur. Taip, visur – netgi intymiose vietose!

Kalbant apie siaubo faktorių – jo čia visiškai nebuvo. Nei vienos šlykščios, nei vienos įtemptos, o tuo labiau galinčios suvirpinti širdį scenos nebuvo. Taip pat filmo metu buvo bandyta sukurti atitinkamą psichologinę įtampą, kuri leistų pasijusti bent šiek tiek nepatogiai, pajusti bent kažkokią baimę ar bent jau kokius nors jausmu. Deja, tai neįvyksta.

Filmo kūrėjai, suprasdami savo beviltišką padėtį, pabandė „pirmą kartą kino istorijoje“ (Kinijoje šis eksperimentas jau vyksta kelis metus) pateikti filmą, suderintą su išmaniaisiais žiūrovų prietaisais, kurie viso filmo metu siunčia keistas ir gana kvailai atrodančias žinutes bei visiškai beverčius skambučius. Kaip bebūtų gaila, tačiau pirmas lietuviškas siaubo žanro atstovas yra gana skurdus, nuobodus ir labai ištemptas.

Tai filmas, priversiantis kentėti tik dėl to, jog švaistomos 80 minučių gyvenimo, per kurias būtų galima nuveikti ką nors prasmingesnio. Tai mano blogiausias matytas komercinis mūsų šalies filmas, kuris, tikėkimės, neturės tęsinio, nes antro tokio (...) bus tikrai per daug.

Techninė juostos pusė

Pasibaisėtina yra ir techninė šios skurdžiai papasakotos istorijos pusė. Kaip visi puikiai žinome, didžiausias siaubo filmų koziris visada buvo, yra ir bus stiprus garsas ir tinkamai parinktas garso takelis, kuris sugeba bent jau sukurti baimės kupiną atmosferą, kad žiūrovas galėtų pasijusti nepatogiai.

Ar čia mes sulaukėme būtent tokio rezultato? Atsakymas gana paprastas – ne. Kodėl ne? Nes akivaizdu – režisierius ir jo kūrybinė grupė nėra susipažinusi su tokiu kino žanru ir panašu, kad jie yra matę vos po kelis siaubo filmus. Deja, bet muzikinės kompozicijos tik pašiurpina ir leidžia pasijusti nepatogiai, besiklausant muzikos, pritaikytos ne vietoje ir ne laiku.

Operatoriaus darbas prastas, tačiau buvo vietų, kur jis sugebėjo šį tą „išspausti“. Taip, gamtoje pateikti vaizdai keri akis, leidžia pamatyti Lietuvos grožį. Scenos gatvėse, greitai skriejant automobiliu Konstitucijos prospektu šalia Europos aikštės, atrodo gana mielos širdžiai, nesukelia agonijos, ką galima pasakyti apie namie nufilmuotas scenas. Nors scenarijus ir siužetinė linija , mano manymu, verti šiukšliadėžės, žiūrovams neleista pasigrožėti ir erotinėmis scenomis, kurios tikrai nesugadintų filmo bendro vaizdo, gal net ir pagyvintų juostoje rodomą veiksmą bei pačius žiūrovus, kurie jau įpusėjus pradeda dairytis į savo telefonus.

Filmo montažas – vienas prasčiausių, kokį tik buvo galima pamatyti per daugelį metų bežiūrint lietuviškus filmus. Netgi nieko verto kino teatruose rodyto filmo „Moterys meluoja geriau“ ar nevykusios Mariso Martinsono dramos „Tyli naktis“ montažo darbai atrodo adekvačiau, nei šiame filme sukurtas bendras vaizdas. Baisu, tiesiog baisu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Šnekant apie vaidybą, tai galima gana trumpai aprašyti šią filmo pusę. Juostoje pasirodo du aktoriai, kiti juostoje pasirodantys veidai – tai kelių sekundžių miražai, todėl visą dėmesį sutelkiame į Marių Jampolskį ir kine debiutuojančią dainininkę Jurgą Šeduikytę.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas, aktorius Marius Jampolskis per tiek ilgai trunkančią savo karjerą vis dar nesugeba perkopti savęs ir suvaidinti vaidmens kine. Visos juostos metu matosi nenatūrali, teatrinė ir labai neįtikinama, o kartais net juokinga vaidyba, kurioje personažas perteikiamas iš gana komiškos pusės. Toks pats, koks atrodo plakate – besijuokdamas išlenda iš Jurgos burnos ir nesukelia jokio pasibaisėjimo.

Jurgos Šeduikytės debiutas – tai šviesiausia ir maloniausia viso filmo akimirka. Dainininkė ne tik atrodo tiesiog stulbinančiai (vis dėlto, tikrai ypatingo grožio moteris), ji dar ir sugeba „išspausti“ visas reikiamas savo personažo emocijas. Deja, bet pats personažas buvo visiškai neįdomus, todėl iki galo negalėjome pamatyti visų naujai gimusios aktorės sugebėjimų. Tikėkimės, kad ateityje ji pasirodys savęs vertame filme.

Verdiktas

„Rūsys“ – tai taip stipriai prisvilęs pirmasis lietuviško siaubo žanro atstovas, kad jo peržiūrai reikia turėti labai stiprius nervus bei pakankamai daug laisvo laiko, kad jį būtų galima taip neatsakingai švaistyti tokio pobūdžio pramogoms.

Neturintis nė vienos siaubo scenos, bet su nevykusiu scenarijumi, neturintis gilesnių išvedžiojimų ir prastos techninės pusės, darbas sugeba džiuginti tik debiutuojančios kine Jurgos Šeduikytės pasirodymu, kuris bent šiek tiek atperka visas juostos kūrėjų padarytas nuodėmes, pristatant šią gėdą plačiai auditorijai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo nuomone apie filmą? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (78)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.