Lietuviškas kinas: trumpos šlovės akimirkos be jokio garanto ateičiai

 (1)
Kinas skina laurus. Iš pirmo žvilgsnio paprasti, prasmingi, bet, pripažinkime, ne mums taikytini žodžiai. Kai ši kalba paliečia Lietuvą, kinas pasipučia. Lietuviškas susireikšminimas vertinti lietuvišką kiną vien dėl to, kad jis - lietuviškas. Ir nevalingai tris kartus paminėtas žodis tiesiog parodo, kad dauguma tik ir trokšta išgirsti stebuklingą žodį. Kinas televizijoje, kino teatruose, mūsų kompiuterių ekranuose.
© DELFI

Pridėkime „lietuviškas“ ar „pagamintas tėvynėje!“ ir koks nors naujas komercinis kino kūrinys tuojau pat taps nauju visų laikų žiūrimiausiu. Kad įtiktų mums, tautiečiams. Ir vis dėlto, kuo jis ypatingas? Kiek mūsų šalies kino industrijoje yra realybės? Tokia vidinė kova pasireiškia tik apgaulingiausioje kultūros srityje.

Trumpai palyginus Lietuvos teatrą su kinu, galime atrasti keletą panašumų ir daugelį skirtumų. Kino režisierių, užsitarnavusių sau gerą vardą - vienetai, kai tuo metu teatre girdime ne vieną garsią pavardę, žinodami, kokio - gero ar nelabai - produkto tikėtis. Apie įvairovę kino industrijoje turbūt kalbos nėra. Mes turime tik vieną kitą savo autorių knygų ekranizaciją ir kelis ne lietuviškų filmų jau savus variantus. Besidomintiems įvairiais žanrais, savo kine pamatysime, grubiai pasakius, visų po vieną. Teatras įgauna vis rimtesnį pagreitį, nes siūlo savo rinkai didesnę įvairovę spektaklių. Na, juk paprasta. Lietuviški spektakliai kiekvieną vakarą pritraukia žymiai didesnę auditoriją, nei kas metus kino teatre pasirodantys nauji filmai. Kodėl taip yra?

Prieš kino akis nuolat rodosi teatras. Aktoriaus pagrindinė užduotis - išmokti priimti sau tinkamą kritiką ir pelnytas pagyras. Kinas to nemoka, nes dabar priima visas visas pagyras ir į kritiką atsikerta kritika. Tiek jis, tiek teatras tampa dviem dideliais aktoriais, kurių interesai (ne į naudą) nesutampa, nors turėtų dirbti kartu. Šios dvi įstaigos nemoka, dar bent šiandien, to daryti. Ypač tada, kai jos užima neteisingą viena kitos vietą. Minėto teatro padas gana paprastas. Po juo visi, filmavimo aikštelę Lietuvoje nuolat keičiantys į teatro sceną, aktoriai. Taip įvyksta todėl, kad nuo senų laikų teatras išmoko priimti save į priekį stumiančius dalykus. Teatras įgavo visuotinį pasitikėjimą. Tuo pačiu metu kinas remiasi populiarumu ir trumpomis šlovės akimirkomis be jokio garanto ateičiai. Čia siekia įsigalėti vienetai.

Lietuvoje nuolat kuriasi naujos teatro aktorių trupės. Mažai aktorių, tačiau visi norintys laisvai buriasi į grupes ir pateikia save tiesiogiai, scenoje. Niekas jų nevaržo - galimybių čia yra. Kiek noro aktorių širdyse, galiu pasakyti tik mėgėjiškai - noras trykšta, tačiau šis sakinys labai asmeniškas. Teatras gavo savo įspaudą jau labai seniai. Tai laiko patikrintas dalykas, nuolat pritraukiantis kultūriškiausią mūsų tautos dalį, stumiančią teatrą į pasigėrėjimą ir į neviltį tuo pačiu metu. Jis turi nuolatinius žiūrovus, nuolatinius kritikus ir tolygų kelią aukštyn. O, štai, kinas ne savo noru yra kasdien priverstas vyti iš savo glėbio visus į nežinią, sakydamas: „Iki kito karto“.

Lyderis iš pogrindžio - puikus teiginys mūsų teatro ir kino industrijai. Lyderiauja meno kritikų šiomis dienomis tikrai geriau vertinamas teatras. Paprastai galime sakyti, kad kinas tik priklauso nuo jo. Nuolat vykstanti mainų programa, kviečianti visus į vieną pusę, neleidžia vyrauti abiems. Bent jau iš šono poziciškai lygiose aplinkybėse. Nė viena iš šių sričių lėšų iš aukštybių negauna. Reikalavimas išsikelti patiems sukuria pačią demokratiškiausią sistemą, kurioje nugali visapusiškai pajėgesnis išlikti.

To mums ir reikia - turėti savo išliekamąją vertę kultūros srityje. Ilgai palikti kovoti vieni tarpusavyje, kinas ir teatras automatiškai gavo tikslą - surasti savo vietą. Kai visi deda viltis tik į kiną, o stipresniu laiko teatrą, gali prireikti nedelsiant įsikišti kažkam, kas gali sutvarkyti šią situaciją.

Bendrystė privaloma. Juk reikia žinoti, ar nors ji gali padėti atvesti kiną ir teatrą į vieną stiprų kumštį Lietuvoje. Duomenis mes turime. Visame pasaulyje ši bendra industrija užima labai aukštas pozicijas. Ar jau galime sekti kitų šalių pavyzdžiais? Šiaip ar taip, ar reikalinga teatro ir kino unija, parodys tik greitas laikas. Tai gali tapti mūsų „arkliuku“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ar išvažiuoti su J. Statkevičiumi iš Lietuvos? Turiu jums atsakymą (64)

Taip, rašau iš užsienio ir ne, nesu emigrantas, bent jau savęs tokiu nelaikau. Stebiu nuolatines batalijas interneto erdvėje ir komentarų apkasuose tarp sakančių „užsienyje geriau“ ir tarp tų, kurie „mylim Lietuvą ir jos neišduosim“. Ir taip pat noriu pasidalinti savo mintimis.

Vyras atvėrė piniginę – suskaičiavo, kiek pinigų išleidžia per mėnesį (95)

„Minimali alga turi būti 1000 eurų per mėnesį, kad už ją būtų galima išgyventi. Visa kita yra nesąmonės ir „bobučių“ pasakojimai“, – piktinosi DELFI skaitytojas Mantas B., išdrįsęs viešai išdėstyti, kiek ir kam išleidžia per mėnesį. Kviečiame jo išlaidas palyginti su savosiomis ir pasidalinti, kaip šeimos finansus tvarkote jūs el.p. pilieciai@delfi.lt.

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (4)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (410)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (936)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.