Lietuviškas kinas: trumpos šlovės akimirkos be jokio garanto ateičiai

 (1)
Kinas skina laurus. Iš pirmo žvilgsnio paprasti, prasmingi, bet, pripažinkime, ne mums taikytini žodžiai. Kai ši kalba paliečia Lietuvą, kinas pasipučia. Lietuviškas susireikšminimas vertinti lietuvišką kiną vien dėl to, kad jis - lietuviškas. Ir nevalingai tris kartus paminėtas žodis tiesiog parodo, kad dauguma tik ir trokšta išgirsti stebuklingą žodį. Kinas televizijoje, kino teatruose, mūsų kompiuterių ekranuose.
© DELFI

Pridėkime „lietuviškas“ ar „pagamintas tėvynėje!“ ir koks nors naujas komercinis kino kūrinys tuojau pat taps nauju visų laikų žiūrimiausiu. Kad įtiktų mums, tautiečiams. Ir vis dėlto, kuo jis ypatingas? Kiek mūsų šalies kino industrijoje yra realybės? Tokia vidinė kova pasireiškia tik apgaulingiausioje kultūros srityje.

Trumpai palyginus Lietuvos teatrą su kinu, galime atrasti keletą panašumų ir daugelį skirtumų. Kino režisierių, užsitarnavusių sau gerą vardą - vienetai, kai tuo metu teatre girdime ne vieną garsią pavardę, žinodami, kokio - gero ar nelabai - produkto tikėtis. Apie įvairovę kino industrijoje turbūt kalbos nėra. Mes turime tik vieną kitą savo autorių knygų ekranizaciją ir kelis ne lietuviškų filmų jau savus variantus. Besidomintiems įvairiais žanrais, savo kine pamatysime, grubiai pasakius, visų po vieną. Teatras įgauna vis rimtesnį pagreitį, nes siūlo savo rinkai didesnę įvairovę spektaklių. Na, juk paprasta. Lietuviški spektakliai kiekvieną vakarą pritraukia žymiai didesnę auditoriją, nei kas metus kino teatre pasirodantys nauji filmai. Kodėl taip yra?

Prieš kino akis nuolat rodosi teatras. Aktoriaus pagrindinė užduotis - išmokti priimti sau tinkamą kritiką ir pelnytas pagyras. Kinas to nemoka, nes dabar priima visas visas pagyras ir į kritiką atsikerta kritika. Tiek jis, tiek teatras tampa dviem dideliais aktoriais, kurių interesai (ne į naudą) nesutampa, nors turėtų dirbti kartu. Šios dvi įstaigos nemoka, dar bent šiandien, to daryti. Ypač tada, kai jos užima neteisingą viena kitos vietą. Minėto teatro padas gana paprastas. Po juo visi, filmavimo aikštelę Lietuvoje nuolat keičiantys į teatro sceną, aktoriai. Taip įvyksta todėl, kad nuo senų laikų teatras išmoko priimti save į priekį stumiančius dalykus. Teatras įgavo visuotinį pasitikėjimą. Tuo pačiu metu kinas remiasi populiarumu ir trumpomis šlovės akimirkomis be jokio garanto ateičiai. Čia siekia įsigalėti vienetai.

Lietuvoje nuolat kuriasi naujos teatro aktorių trupės. Mažai aktorių, tačiau visi norintys laisvai buriasi į grupes ir pateikia save tiesiogiai, scenoje. Niekas jų nevaržo - galimybių čia yra. Kiek noro aktorių širdyse, galiu pasakyti tik mėgėjiškai - noras trykšta, tačiau šis sakinys labai asmeniškas. Teatras gavo savo įspaudą jau labai seniai. Tai laiko patikrintas dalykas, nuolat pritraukiantis kultūriškiausią mūsų tautos dalį, stumiančią teatrą į pasigėrėjimą ir į neviltį tuo pačiu metu. Jis turi nuolatinius žiūrovus, nuolatinius kritikus ir tolygų kelią aukštyn. O, štai, kinas ne savo noru yra kasdien priverstas vyti iš savo glėbio visus į nežinią, sakydamas: „Iki kito karto“.

Lyderis iš pogrindžio - puikus teiginys mūsų teatro ir kino industrijai. Lyderiauja meno kritikų šiomis dienomis tikrai geriau vertinamas teatras. Paprastai galime sakyti, kad kinas tik priklauso nuo jo. Nuolat vykstanti mainų programa, kviečianti visus į vieną pusę, neleidžia vyrauti abiems. Bent jau iš šono poziciškai lygiose aplinkybėse. Nė viena iš šių sričių lėšų iš aukštybių negauna. Reikalavimas išsikelti patiems sukuria pačią demokratiškiausią sistemą, kurioje nugali visapusiškai pajėgesnis išlikti.

To mums ir reikia - turėti savo išliekamąją vertę kultūros srityje. Ilgai palikti kovoti vieni tarpusavyje, kinas ir teatras automatiškai gavo tikslą - surasti savo vietą. Kai visi deda viltis tik į kiną, o stipresniu laiko teatrą, gali prireikti nedelsiant įsikišti kažkam, kas gali sutvarkyti šią situaciją.

Bendrystė privaloma. Juk reikia žinoti, ar nors ji gali padėti atvesti kiną ir teatrą į vieną stiprų kumštį Lietuvoje. Duomenis mes turime. Visame pasaulyje ši bendra industrija užima labai aukštas pozicijas. Ar jau galime sekti kitų šalių pavyzdžiais? Šiaip ar taip, ar reikalinga teatro ir kino unija, parodys tik greitas laikas. Tai gali tapti mūsų „arkliuku“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Po mokytojos pasisakymų Telšiuose rėžė, ką galvoja: žinau, iš kur ta neapykanta (117)

Štai ir dar vienas skandalas, suskaldęs Lietuvą. Telšiuose tikybos mokytoja pasakojo apie gėjus-hanibalus, vadino juos pedofilais ir prievartautojais. Dar dėjo kūjį su pjautuvu ant LGBT vėliavos.

Nenoriu nieko pažeminti – uždirbančio mažiau nei 900 eurų nepažįstu (741)

Vis užsuku paskaityti straipsnių ir komentarų apie pinigus... Rašydamas ši straipsnį nenorėčiau kažko įžeisti ar pažeminti. Man 25-eri metai, dirbu samdomą darbą, ne pagal studijuotą specialybę (inžinerija), į rankas gaunu 1500 eurų.

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? papildyta specialistės komentaru (434)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Pavaduotojos skambutis perpildė kantrybės taurę: kaip pavadinti tokį elgesį? (128)

Paskutinius metus mokausi mokykloje ir esu mačiusi daug neteisybės, mokytojų, kurie nekreipia dėmesio į mokinius, bet šiandien rašyti mane paskatino pavaduotojos išpuolis prieš man patį brangiausią žmogų – mamą.

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (25)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...