Dėl patogumo savoje šalyje vis dar turi besąlygiškai prakaituoti, kovoti, atsiduoti darbui. Ir dėl jo, išsižadėję orumo, lengva ranka spaudžiame pelės klavišą ant „Pirkti“. Įsigyjame lėktuvo bilietą. Ir ta pačia ranka, tik jau svyrančia, oro uoste pamojame savo kraujui. Šeimai, laisvam žodžiui ir supratimui. Slegiami praeiname vartus ir sveikinamės su nežinia. Na, nieko, bent pilnaviertiškai gyvensime, ar ne? Bet kas iš tų svarų, jei kas vakarą mumyse prabyla rėkiantis vaikas, besiilgintis savo tėvynės? Ar sotus pilvas nuramins geliančią širdelę?
Būkime atviri sau ir pripažinkime, kad be šeimos ir tikrųjų draugų nelabai daugiau ką ir turime, kas suteiktų tokį pilnatvės jausmą. Juk pati baigiau 10 klasių ir tą pačią dieną išlėkiau ten. Į „laisvę“. Studijavau ir dirbau, bet supratau, kad ten tik nuolatinis vienišų žmonių chaosas, todėl grįžau. Taip, ten lengva gerai užsidirbti ir mėnesio biudžeto nereikia svaras į svarą apsiskaičiuoti. Bet tik tiek. Kam tiek pakanka?..
Taip, kelionės man yra vienas iš vertingiausių dalykų gyvenime. Tačiau mintis, kad visas pasaulis yra mūsų namai, nebeatrodo tokia teisinga, kai emigruoji, nes ten nėra visiškai jokio užnugario. Ten kova už save tikrai yra kova. Jei taip kiekvienas ištiestų stuburą, išsakytų savo žodį bei įdėtų pastangų čia, tėvynėje, visi tikrai pasiektų visko, apie ką svajoja. Nes Lietuvoje trūksta gaivaus vėjo.
Dabar galime sau, savo šaliai sukurti viską, ko norime, nes esame laisvi ir mūsų niekas nevaržo. Mes esame nauja karta ir mums jau laikas perimti visą valdžią į savo rankas. Bet net nepabandę išskrendame ten, kur viskas jau yra pasaulietiška ir nebereikia dėti pastangų. Ir tai – didžiausia klaida, kokią žmogus gali padaryti visame gyvenime. Mes taip dažnai net nepabandome dėl savo svajonės. Ir aš taip pat. Kartais pabijau bandyti. Bet išdrįsus man visada pasiseka. Todėl pykstu ant savęs, nes suprantu, kad bandyti reikėjo visada. Ir visada reikės.
Šis filmas – „Emilija iš Laisvės alėjos“ – buvo galutinis taškas. Aš lieku Lietuvoje ir bandau. Aš noriu kurti čia, noriu kurti ir padėti savo šaliai. Noriu bandyti, siekti, stengtis, dirbti. Nes tas malonumas, kai pasiseka, yra neapibūdinamas. Čia beprotiškai gera lakstyti auksiniuose rugiuose. Čia gera kalbėti lietuviškai, mūsų kalba jautraus grožio. Čia gera nuvažiuoti pas močiutę. Kaip gera užsinorėti prie jūros ir jau po kelių valandų šokti bangose. Kaip gera su draugais lietuviškai dainuoti.
Viskas bus gerai. Mes darysim eitynes, mūsų kraujas virs, mes rėksim, skanduosim, rinksimės prie Seimo. Iš pradžių mes padarysime, kad minimumas būtų bent 500 eurų. Kovosim dėl pensijų, kad tėvai neturėtų kruopų skaičiuoti. Po to mes dirbsime dar daugiau, stengsimės. Ir vėl darysime eitynes.
Sovietinė, agresija pertvinkusi karta nyksta... Ir Lietuvoje dabar pavasarėja. Kalasi snieguolės ir žibutės, sklaidosi sunkūs debesys. Čia greit švies saulė. Sukurkime laisvę, nes kol kas mūsų šalis laisva tik teoriškai. Mes pamiršome, kad Lietuva yra demokratinė respublika. Tai valdymo forma, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme. Tačiau dabar mes esame įbauginti, nors teisę į laisvę juk turime! Daugiau nebegalime slėpti savo širdžių, kurios spurda iš meilės ir noro veikti. Mes kvėpuojame vitališkumu, tik drąsiau, drąsiau, lietuviai! Nebebijokime šypsotis, kai mums gera. Nustokime egzistuoti, pradėkime gyventi! Susivienykime ir padarykime revoliuciją!
O Tu lieki ar palieki?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo nuomone? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuomonė“.