Aš taip pat negalvojau palikti Lietuvos: nors turėjau šansą prieš 11 metų išvažiuoti į Glazgą, dirbti spaustuvėję, bet man užtekdavo pinigų gimtinėje. Vis dėlto, atėjo ta akimirka, kai jau nebegalėjau gyventi už grašius, o dar darbe – fiktyvus bankrotas. Labai geras darbas buvo, bet...
Ir man, 43-ejų metų vyrui reikėjo palikti tą žemę, tapome nereikalingi savo valstybei: darbo nėra, darbo birža man padėti susirasti darbo negalėjo, tad ką reikėjo daryti? Rizikavau ir išskridau gruodžio 30 d. į Airiją. Ten darbo neradau, įlipau į keltą Anglijon, o ten radau ir darbą, ir kambarį...
Taip, mes čia - vergų vietoje, bet už tai galim sau leisti skaniai pavalgyti ir nusipirkti drabužių. Aišku, lenkai čia labai okupavę darbo vietas – ateinant į agentūrą iškart užduoda klausimą „ar kalbi lenkiškai?“. Gal taip tik man buvo, bet keturiose agentūrose su šiuo klausimu susidūriau. Kai latvis atsakė - „ne, nekalbu“, jam buvo atsakyta ieškoti darbo kitur. Na, bet ne tai svarbu.
Noriu pasakyti, kad jei Lietuvoje viskas būtų gerai, tai ar aš, 43-ejų metų vyras palikčiau šalį? Yra kaip yra, mes nereikalingi savo valstybei, už tai labai gėda. Labai daug mano pažįstamų išvažiavo anksčiau, iki šiol ten gyvena – kas Airijoje, kas Anglijoje, jau tūri anūkų, net turi šių šalių pilietybę.
Užduokite klausimą mūsų seimūnams – kodėl taip yra? Ar mes būsime kada reikalingi savo šaliai? Vis dažniau rašoma, kaip čia – Airijoje, Anglijoje – blogai, bet vis tiek čia atvažiuoja daug jaunų žmonių. Tiesa, dabar sunkiau rasti darbą, keliami kalbos reikalavimai – Anglija juk ne guminė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau: