Pasauliniu mastu mažytė „bendruomenė“ Artimuosiuose rytuose atlaikiusi šlykščiausius XX a. despotų užmojus (nesumenkinat visų tautų kančių bei su didžiule pagarba B. Sruogai ir jo „Dievų miškui“) sugebėjo išsišakoti iki neapsokomai didelę įtakos turinčios „šeimos“, kurios galios galėtų pavydėti ir Pats Donas Corleone (Don Corleone). Nuo Baltūjų rūmų Vašingtone iki socialinio tinklo „Facebook“ bei magiškojo „like“. Kas toji Dievo išrinktoji tauta ?

Pasak Talmudo, Dievas pasiūlė priimti torą visoms tautoms, tačiau tik viena iš jų priėmė šį iššūkį bei tapo „iššskirtine“ rase. Žydai patys savęs nelaiko geresne tauta nei visos kitos, tiesiog jų „misija“ šioje žemėje yra truputėlį kitokia. Viena iš jų – puoselėti bei išsaugoti tūkstančius metus gyvuojančias tradicijas bei šeimos vertybes.

Šeima – tai atskiro skyriaus reikalaujanti sąvoka. Žydų demografinė raida buvo pasiekusi pati piką prieš pat „didijį sprogimą“, nuolat augo ir iškart po jo (...). Žydiškas pasišventimas bei meilė savo tautybės žmonėms tiesiog atima žada - kai trejų metų dukrytė, savo dar gležnomis rankytėmis apkabinusi savo tėvelį pakužda „Aš tave myliu“ ir švelniai pabučiuoja jį į skruostą bei palinki jam geros dienos, tai suvirpintų širdelę ir didžiausiam pesimistui, bandančiam pajudinti iš vietos Puntuko akmenį bei nuolat burnojančiam apie pernelyg didelę naštą, kurią jam tenka neštis ant savo pečių. Žmonės, atsipeikėkit! Mums tereikia vadovautis 10-imtimi Dievo įsakymų, o „ypatingoji tauta“ turi paklusti, net 613-kai Dievo įsakymų!

Turbūt net ir labai ilgai paieškoję nerastume tokios vieningos tautos. Kai nacistinės Vokietijos armija pajudėjo link Sovietų sąjungos, tuo metu Lietuvoje lietuviai ir litvakai (tai žydai, gimę ir gyvenę buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje) gyveno pilnavertį gyvenimą, remdami petį petin ir turbūt niekas net ir baisiausiame košmare nebūtų susapnavęs, kad tavo kaimynas – žmogus, kuris 12 mėnesių, 52 savaites, 365 dienas per metus, meiliai nusišypsodamas bei palinkėdamas geros dienos, smogs tau per skaudžiausia vietą – pasitikėjimą bei meilę (ne, tai nėra ta meilė tarp dviejų drugelių skraidančių padangėse, tai tokia meilė, kuri apibrėžia pagarbos bei pasitikėjimo jausmą).

Pagarba bei pasitikėjimas vieni kitais yra tai, ko mums taip trūksta. Įlipus į autobusą bei išgirdus savo tautiečių balsus, nejučia susigužiu... Kodėl? Todėl, kad bijau ir nenoriu pajusti to neapykantos kupino žvilgsnio, varstančio tarsi aštriausi peilio ašmenys. Atrodytų, kad net ir atokiausiame pasaulio kampelyje išdygus mūsų „tautiečiams“ kaip grybams po lietaus, viskas aplinkuo pasidaro jų ir tu net nedrįsk žengti žingsnio į jų teritoriją, nes būsi užpultas bei sudorotas alkanų „hienų“! O kaip norėtųsi prieiti ir pasisveikinti (nesulaukiant „kreivo žvilgsnio“ ar erzinančio „hieniško juoko“), nusišypsoti, palinkėti geros dienos ir pasidžiaugti vienas kitu.

Štai kas žavi žydų tautoje – tai vienybė. Nesvarbu, kur - Amerikoje, Pietų Afrikoje, Didžiojoje Britanijoje, jie būrėsi į bendruomenes, dalinasi sava patirtimi, išgyvenimais, šypsosi vieni kitiems ir nesmerkia tų, kuriems sekasi sunkiau, o paprasčiausiai ištiesia pagalbos ranka, pataria bei padrąsina. Galų gale, žvarbią žiemos naktį, ištiesia ranką su karštu kavos puodeliu. Labai noriu ir tikiu, kad mes galime gerbti bei pasitikėti vieni kitais. Juk reikia tiek nedaug – truputėlį daugiau šypsenos bei gerų norų. Viliuosi, kad mums neprireiks išgyventi „holokausto“, kad atrastume meilę vieni kitiems. Daugiau pozityvumo, mieli tautiečiai!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!