Jei kalba eitų tik apie visokius komentatorius, tebūnie, jie buvę nebuvę. Bet pažįstu ir keletą tokių žmonių realybėje, tad tylėti nebegaliu, kreipiuosi į juos ir jų bendraminčius tiesiog per DELFI.
Žmonės, kaip jums ne gėda? Net badaujantys Afrikoje turi daugiau padorumo už jus, nieko neturėdami... O jūs? Namus, butus turit, darbus turit, už vaikų pratybas ir universitetus mokat tūkstančius, kiekvienas turit po automobilį (kad ir po tris šeimoj, kiekvienam nariui), internetą, kabelinę, skalbimo mašiną, telefonus...
Gerai, stop. Metas pradėti konkrečiau.
Dažnai važinėju pro Gilužio ežerą link Sudervės... Ir galiu drąsiai teigti, kad Sudervė greitai taps Vilniaus miesto dalimi, nes ten nuosavi namai namai dygsta net ne po vieną, o po tris, vienas ant kito, tik vienos statybos įpusėja, prasideda kitos, o dar po mėnesio, žiūrėk, jau namai ir gyvenami! Ir ką jūs į tai, mielieji? Ateivių iš kosmoso darbas? Beje, kosmosas šiuo atveju yra esminis žodis, kai pažiūri į sostinės rajono žemės kainą... Tai iš kur tie pinigai? Gal ne tiek jau ir mažai įkrenta į jūsų sąskaitą mėnesio pradžioj, a?
Toliau. Spūstys. Iš kur tiek automobilių pas tokią „nubiednėjusią“ tautą? Ar tie, kurie stovi po šešias valandas eilėse prie „Maisto banko“ dalijamų paketų čia su savo džipais stabdo eismą? Ne! Jie net neperskaitys šios mano teksto, nes neturi interneto, neturi kompiuterio, neturi net už ką nusipirkti popierinio laikraščio! Tai kas čia tikrasis vargšas? Ar tikrai TU, komentatoriau ir skaitytojau, prisijungęs prie mobilaus interneto savo telefone ar planšetėje, nuobodžiaujantis bestovėdamas spūstyje?
Toliau: kaip šiandien atsimenu kažkur skaitęs, kad Lietuvoje pasirodžius naujiausiems išmaniesiems telefonams ar planšetėms (nepamenu, kuriems), jie buvo išpirkti per dieną, jei ne mažesnį laiko tarpą. Kiek yra tekę matyti skelbimų su parduodamais telefonais vien dėl to, kad „atsibodo“ ar „noriu naujesnio“... Ir tai – varganos, neva ant bankroto ribos stovinčios valstybės požymis?
Tęsiam: dabar, tiesa, tas bumas jau praėjo, bet prieš keletą metų buvo tiesiog mada apgaule vilioti iš pensininkų pingus. Negražu, tiesa? Tačiau ar gražu pensininkams virkauti dėl pensijų, kai kojinėje ar po pagalve slepia tūkstančius eurų kaip kažkada litų? Tai gal pats metas pradėti už juos gyventi, vaistų nusipirkti, o ne atidavinėti neegzistuojantiems anūkams, kad anie padengtų išgalvotų avarijų išlaidas?
Na, o kaip dėl išpardavimų, naujų parduotuvių atidarymų? Kaip gyvas nepamiršiu, kaip tą dieną gilinausi į kažkokį labai rimtą ilgą žinomo žmogaus komentarą, kad lietuviams reikia itin veržtis diržus, o vakare bac – jaunimas nakvoja „Akropoly“, kad pirmi įsiveržtų į naujai atsidariusią parduotuvę... Ir ištaškytų TĖVŲ (JŪSŲ) jiems duotus pinigus! Vadinasi, vos sumokat už butą, bet sūneliui užsinorėjus paauksuoto megztinio, po trečio plovimo virsiančio į skudurą, prasiveria dangus ir nulyja pinigais?
Išvis, ar jūs buvot dienos (apie 13 val. tarkim) metu Senamiestyje? Aišku, kad buvot! Tiek daug jūsų laisvą (iš kur jis??? Juk jūs sunkiai dirbat ir vis neuždirbat!) laiką leidžiat jame, kad susidaro spūstys, vidury dienos!! Pamenu, kai ankstyvoj jaunystėj TIKRAI neturėjau pinigų, tai praktiškai kiaurą PARĄ dirbdavau.
Užtat dabar neverkiu. Nes pinigų turiu sočiai. O jūs trukdot man greitai pasiekti namus, kai užmiegat prie šviesoforų betarškindami žinutes, kad paskutinius tris tūkstančius eurų atidavėt vaikui už universitetą, tad dabar iš bado turėsit valgyti „Stikliuose“.
Vertinkit, ką turit!!!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!