Pirmą kartą į Angliją atvažiavę tautiečiai stebisi, kad čia Nauji metai nešvenčiami. Nebent tik Londone, kurio fejerverkus stebi visas pasaulis. O visur kitur šventiniai papuošimai dažniausiai nuimami iškart po Kalėdų. Taip, Kalėdas anglai švenčia, ir švenčia ilgai – pradeda maždaug lapkričio pradžioje. Bet čia jau pastebimas ne pats Kalėdų kaip šventės laukimas, o prekybininkų vilionės kalėdinėmis nuolaidomis. Ir eglučių anglai taip įspūdingai nepuošia kaip lietuviai.
Niekas čia nerengia gražiausios eglės konkurso, o tik padabina paprastomis mirksinčiomis lemputėmis, kurias iškart po Naujųjų išjungia. Čia turiu omenyje miesto centre papuoštą eglutę. Bent jau Lesteryje kasmet ji atrodo taip pat ir, pasakyčiau, visai negražiai ir negrabiai papuošta. Ir jokių fejerverkų niekas nešaudo prie tos eglutės. Bet fejerverkai į dangų skrieja išleisti iš lietuvių, lenkų ir kitų atvykėlių rankų. Užtai britai iki valios tų fejerverkų „prisišaudo“ lapkričio pradžioje, kai net visą savaitę kas vakarą blyksi ir dunda kiekviename pakampyje. Mat tada jie švenčia fejerverkų naktį, kuri simbolizuoja dar 1605 metais lapkričio 5 dieną nepasisekusį sąmokslą susprogdinti patį karalių ir visą Parlamentą.
Daug keistenybių turi tie lietuvaičių pamėgti turtingieji britai. Gal todėl daugelis mano sutiktų tautiečių tiek beveik prieš dvylika metų, tiek dabar šios salos gyventojus vertina skeptiškai. Iki šiol lietuviams nesuprantamas anglų mąstymas ir kai kurie kiti keisti reiškiniai.
O tie reiškiniai matyti jau nuo pat pirmos įvažiavimo į britų salą akimirkos. Klaikiai mūsiškiams atrodo eismas, vykstantis priešinga puse nei beveik visoje likusioje Europoje. Tiesą sakant, ir aš kaskart eidamas per gatvę dairausi į abi puses, nes atsibosta galvoti, iš kur atvažiuos automobilis. Lietuvaičiai, besimokantys važinėti Anglijos keliais, neretai „persimeta“ į širdžiai taip įprastą pusę, kad anglai lieka išsižioję. Savo kailiu ne kartą esu patyręs kurioziškų akimirkų, kai sėdant į angliško lengvojo automobilio priekį, jame instinktyviai ieškau vairo (didelis vairavimo stažas Lietuvoje daro savo). Bet čia jau per vėlu ką nors keisti, nes kol dar buvo laikas, tai dar anais 1976 metais paskutinė valstybė Europoje, perėjusi prie mums įprastos eismo sistemos, buvo Švedija. Todėl ir senovinis kelio atstumo matavimo vienetas Jungtinėje Karalystėje vis dar tebėra mylia.
Kitokios nerašytos taisyklės galioja ir viešojo transporto sistemoje. Keleiviniai autobusai patys niekada nesustos stotelėje, jei ten esantys žmonės jo nestabdys. Todėl anglai keliavimą autobusu taikliai vadina „catch a bus“ – pagauti autobusą. O autobuse keleiviai mandagiai turi nuspausti specialų prie visų sėdynių įrengtą mygtuką, kurio signalas vairuotojui reiškia, kad žmogus nori išlipti. Be to, ponas Bynas vienoje savo komedijoje buvo teisus, kad autobusų sustojimo ženklai būna nešiojami, jie tokie nedideli ir palyginti lengvi, kad galima nesunkiai pastatyti kur tik nori. Tik ši privilegija suteikiama užmiesčio gyventojams. Bent jau Lesteryje. Kol pats tokio ženklo nepamačiau, patikėkite, galvojau, kad Bynas taip tik savo komedijoje juokauja. Na, bet, kita vertus, tai labai patogu, nereikia didelių išlaidų ženklui pastatyti ir įrengti. Ir, matyt, išdykaujantys paaugliai dar nenunešė nė vieno tokio ženklo, o girti tautiečiai dar iki jo nenuėjo.
Anglijos gyvenimo keistenybių sąrašo viršuje, jeigu toks būtų sudarytas, turėtų puikuotis gyvenamuose namuose įrengtų vonių ir prausyklų vandentiekio čiaupai (kranai). Jie visur yra po du – karštam ir šaltam vandeniui. Net patys anglai, paklausti, kodėl pas juos yra tokia sistema, negali atsakyti. Tik naujuose būstuose jau įrengiami normalūs europietiški vandens maišytuvai. Čia jau niekaip negalima pasiteisinti jokiu patogumu, nes norint vien tik rankas nusiplauti, tenka jas kaišioti tai po šalto, tai po karšto vandens srove. Galima, aišku, tiesiog prisileisti į kriauklę norimos temperatūros vandens, jei tik ten yra specialus kamštis, kad tas vanduo neišbėgtų. Bet vis tiek čia jau patogumo jokio nematau. O vonioje tai visai nebūtų įmanoma pasimėgauti dušo malonumais. Bet apsukrūs verslininkai suuodė problemą, kai salą užplūdo rytų europiečiai. Dabar galima nusipirkti nebrangų plastikinį maišytuvą, kurio antgaliai tiesiog paprastai užsimauna ant atskirų karšto ir šalto vandens čiaupų.
Bet mane nustebino dar viena neregėta keistenybė ta pačia tema. Džiaugiausi, kad savo virtuvėje turiu normalų vandens maišytuvą, bet apsirikau. Visuomet plaudamas indus atsuku tiek šalto, tiek karšto vandens čiaupą, kad būtų pakankamos temperatūros vanduo. Tačiau dažnai pastebėdavau, kad tas vanduo kažkaip nesusimaišo, ir ant rankų jaučiu žymius vandens temperatūros pokyčius. Kartais karštas vanduo smarkiai pakutendavo delnus. Laimei, viską išsiaiškinau netyčia, kai atsitiktinai nosį prikišau prie pat vandens maišytuvo krano apačios. Pasirodo, ten yra tokia pertvara, kuri neleidžia tinkamai vandeniui susimaišyti. Trumpai tariant, šaltas ir karštas vanduo nesusimaišo iki tol, kol jis išteka. Krano viduje yra dvi atskiros angos, kuriomis ir teka abu vandenėliai atskirai. Argi čia ne keistenybė?
Kitokia čia ir elektros rozečių konstrukcija. Laimei, kad vis dar teka 220 voltų įtampa, ir nereikia kaip Amerikoj ieškoti keitiklio. Tačiau dėl specifinės elektros rozečių sandaros, ko gero, anglų vadinti keistuoliais nereikėtų. Jie tai padarė dėl saugumo, ir tai tikrai padeda. Joks mažametis vaikas nesugebės netyčia įgrūsti kokio nors gelžgaliuko į pavojingos įtampos rozetės skylutę, nes abi jos apsaugotos tokia sargine, žemiau esančia trečiąja skylute. Kai į ją įkišamas plonas gelžgaliukas, atsiveria dvi įtampą teikiančios skylutės.
Jau prieš dvylika metų, pirmą kartą man atsiradus Anglijoje, vos tik įžengus į kambarį, kaimynai lietuviai mane paprotino, kaip galima į tą pačią keistokai atrodančią rozetę įkišti savo telefono pakrovėjo kištuką. Ogi paprastai – į trečią, tą apatinę (arba viršutinę – čia kaip rozetė įrengta) sarginę skylutę reikia įbrukti kokį nors ploną kietą daiktą ir tos dvi skylutės atsivers. Pasirodo, jų dydis beveik atitinka lietuviškų kištukų standartą, tik gal šiek tiek negražiai prasidrasko. Ne ką blogiau apsaugoti ir vonių bei dušinių elektros jungikliai. Čia nėra paprastų mygtukų. Jie įmontuoti lubose, o prie jų pritvirtintos virvutės, kurias patempus įsijungia šviesa.
Dar anglus nuo mūsų šalies gyventojų skiria kitokie, dažnai vienodi namai, o jų duryse – įpjovos paštui. Per tas įpjovas ne vienas lietuvaitis, nešiodamas skrajutes, yra pamaloninęs už tų angų laukiančius sarginius ar šiaip nedraugiškai nusiteikusius didelius šunis. Tie jau įsigudrino tyliai laukti tol, kol paštininkas giliau įkiš skrajutę su visais savo pirštais, o keturkojis nelabai švelniai, žinoma, tuos piršus „patikrina“. Be to, anglai lietuviams nesuprantamu būdu skaičiuoja namo aukštus. Kažkodėl anglai nusprendė, kad antras aukštas yra ne antras, o pirmas. Mūsų įprastai vadinamą pirmą aukštą britai pakrikštijo žemės aukštu (angl. ground floor).
Neįprastai mūsų atvykėlių ausiai skamba ir skaičiavimo metodika. Jei anglas nori pasakyti, kad gavo du tūkstančius svarų, jis pasakys „twenty hundredths“ (dvidešimt šimtų). O paanalizavus angliškų pinigų istoriją, palyginti dar neseniai – 1971 metais – Jungtinė Karalystė perėjo iš trijų pakopų pinigų sistemos į dviejų, arba dešimtainę, galima sakyti, šiuolaikinę. Iki tol atsiskaitymas grynaisiais buvo gana keblus. Vyravo pensai, šilingai ir svarai. 240 pensų tada prilygo 20 šilingų, o šie buvo lygūs vienam svarui. Taigi, iki 1971 metų kažkas kainavo labai įdomiai, pavyzdžiui, 1 svaras 15 šilingų ir 120 pensų. Beje, čia gausu prirašinėtų pinigų. Ne kartą Anglijos bankuose teko matyti, kaip kasininkės skaičiuodamos banknotus, ant jų užsirašo sumą. Manau, kad Lietuvos bankuose tai griežtai draudžiama.
Ne ką mažiau keistas reiškinys mūsiškiams atrodo anglų apranga. Nors čia šalčių nebūna, bet žiemą kartais naktimis temperatūra nukrinta iki vieno ar dviejų laipsnių šalčio. Tačiau toks oras anglų negąsdina, ir jie drąsiai viduržiemį vaikšto su vasariniais šortais ir marškinėliais be rankovių. Lygiai taip pat, kaip mes vaikštome karštą vasaros vidurdienį. Bet įdomiausia tai, kad vidurvasarį anglai „sukeičia“ sezonus ir mielai į gatves išeina su žieminėmis kepurėmis.
Be abejo, daugumą lietuvaičių pirmosiomis jų viešnagės Anglijoje dienomis stebina stambių vietos gyventojų sindromas. Tokių žmonių, galiu prisipažinti, aš Lietuvoje nesu matęs. Kartą užbėgau į nedidelę parduotuvę ir aiktelėjau iš nuostabos, kai supratau, kad pardavėja prie prekystalio ne atsistojusi ar atsisėdusi, bet pasidėjusi didžiulius kaip du kibirai savo krūtinės pasididžiavimus. Jie buvo tokie dideli ir sunkūs, kad moteriškė nusprendė jais savotiškai pasiremti. Stovėti jai buvo per sunku.
Pamenu tautiečių nuostabą, kai per darbo pertrauką valgykloje jie pamatė vieną tokį labai stambų poną, besimėgaujantį nė kiek nemažiau mums keistu maisto deriniu: balta formine duona, ant kurios užbarstyta... bulvių traškučių. Ir užsigėrė tas ponas, aišku, ne kuo kitu, bet „Coca-Cola“. Anglai, matydami mūsų tautiečius, valgančius lietuviškus cepelinus ar baltą mišrainę, pradeda žiaugčioti. Nors, kaip sako lietuviška patarlė, dėl skonio nesiginčijama.
Kitas, ne mažiau lietuvius erzinantis anglų įprotis – nuolatinis kartojimas „Are you ok?“ (liet. ar tau viskas gerai). Jei anglas eis per dieną pro šalį tūkstantį kartų, tai tiek pat kartų jis išlemens tą pačią frazę. Jie dažnai net nesisveikina, o pasinaudoja jau minėtu nusibodusiu burtažodžiu. Kartais, norėdamas pajuokauti, į tokį jų klausimą atsakau neigiamai. Tada jų akys išsiplečia, jie pasimeta, nes, matyt, niekada tokio atsakymo nelaukia. Ir tada paklausia, kas nutiko. Paskui vėl tas užburtas ratas kartojasi...
Ir pabaigai dar papasakosiu istoriją apie angliško mąstymo vingrybes. Jos, iš šono žiūrint, atrodo keistokos, bet paskui įsigilinus pradeda atrodyti, kad tie žmonės gali būti teisūs.
O istorija prasidėjo gyvūnėlių parduotuvėje Lesteryje. Parduotuvės taisyklės, remiantis Jungtinės Karalystės įstatymais, draudžia bet kokį gyvą daiktą parduoti jaunesniam nei 18 metų asmeniui. Bet jei tas asmuo ateina kartu su bet kokiu suaugusiu žmogumi, problemų neturėtų būti. Taigi, į tą parduotuvę pirkti žuvyčių užėjo iš šono jau ne 16 ar 17 metų atrodantis juodaodis vaikinas. Tačiau pardavėja kažkodėl nusprendė, kad jis dar nepilnametis, nors vaikinas atkakliai tvirtino esąs jau devyniolikmetis. Deja, jokio asmens dokumento jaunasis pirkėjas neturėjo. Po ilgų derybų pardavėjos nebuvo įmanoma perkalbėti, todėl jis išbėgo atsivesti savo tėčio.
Deja, atėjus tėčiui, ta pati pardavėja buvo nepermaldaujama. Ji pareiškė, kad vaikinas dabar jai privalo parodyti savo asmens dokumentą, nes ji nėra garantuota, kad jis tikrai atsivedė savo tėtį. O tas žmogus mandagiai prašė parduoti žuvyčių dabar jau ne tam berniukui, o jam pačiam. Kilo konfliktas, vaikinas pradėjo visą pokalbį filmuoti telefonu, o pardavėja iškvietė apsaugą.
Žuvyčių pirkėjai pareikalavo pakviesti parduotuvės vadovę, bet ir ši niekuo negalėjo padėti. Žuvytės liko parduotuvėje, o vyrai, pardavėją išvadinę rasiste, pasišalino. Paskui ta pardavėja dar gerą pusvalandį žliumbė pakampyje. Taigi, ši istorija iš šono atrodo keistokai, bet gal ta pardavėja buvo teisi? Nors žuvytės – tai ne cigaretės ar alkoholis, bet gyvas padaras. Ir pardavėja vadovavosi įstatymu. Kita vertus, juk jeigu tas vaikinas ir nebuvo tikras to atsivesto juodaodžio sūnus, juk jis tikriausiai negyvena kur nors izoliuotame name, o gyvena kartu su suaugusiais.
Kažkada kažkoks anglas man yra pasakęs, kad mes, buvusių sovietinių šalių gyventojai, niekada nesuprasime tų, kurie negyveno sovietinėje sistemoje. Taip pat kaip ir jie niekada nesupras mūsų. Nebent po daugelio metų, pasikeitus ne vienai kartai, skirtumas tarp mūsų ir jų išnyks. O gal mes tiesiog įsivaizduojame skirtumus, kurių nėra?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galbūt norite papasakoti savo pastebėjimus? Pasidalyti mintimis? Laukiame jūsų laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: