Lietuvaitė Kinijoje. Tobulos atostogos? Dešimt dienų tylos

 (24)
Pusantrų metų laisvalaikiu užsiimu šiokia tokia meditacija. Šią vasarą nusprendžiau, kad šitam hobiui reikėtų skirti daugiau laiko, įkalbėjau sesę ir po daugybės vargų registruojantis, mes buvome priimtos į dešimties dienų tylos stovyklą.
© Autoriaus nuotr.

Taisyklės aiškios: negalima kalbėti, skaityti knygų, naudotis mobiliuoju telefonu ar kompiuteriu, negalima klausyti muzikos, negalima rašyti, negalima ir rengtis trumpesnių nei iki kelių apdarų, palaidinių be rankovių, negalima ir mėsos valgyti. Tokiu būdu meditacijos centras užtikrina, kad asmuo yra visiškai izoliuotas nuo skirtingų pagundų: meluoti (juk nekalbi), sužeisti kitą gyvą būtybę (patiekiamas skanus vegetariškas maistas), ir pan.

Vipassana stiliaus meditacija kyla iš Mianmaro, kur vienuoliai esą išlaikė paties Budos mokytas meditacijos technikas (kurios kitose dalyse išnyko, liko tik jo sutros, o čia liko pati praktika), kurias įvaldžius žmogus nori nenori suvokia viso pasaulio nebuvimą, nesatį, visko reliatyvumą, tuštumą, kadangi medituodamas pajaučia savo kūną besant vienu dideliu molekulių judėjimo centru, ir visame kūne galų gale neberanda nė vieno kieto būvio, o dar sunkiau suranda mūsų taip mylimą ego, vadinamą „aš“.

Taip ir medituodavo vienuoliai Mianmare iki pat praėjusio amžiaus vidurio, kol šios technikos neatrado didelis, turtingas ir įtakingas verslininkas Goenka (amžinatilsį, pasimirė prieš mėnesį). Jis pradėjo savo gyvenimo žygį: grąžinti Indijai Budos mokymą, o tuo pačiu pritraukė daugybę pasekėjų ir visose pasaulio šalyse. Lietuvoje kartais taip pat rengiami meditacijos mokymai, Vilniuje.

***

Taigi, tiek tos teorijos, o kaip sekėsi man?

Prisipažinsiu, tikrai bijojau. Galvojau, kad dešimt dienų tyloje, dvylika valandų praleidžiant meditacijoje, kur žiūri ne kur kitur, o tik į save, gali neigiamai paveikti mano psichologiją ir gali atsiverti kokios keistos psichologinės dimensijos. Iš pradžių buvo labai sunku sėdėti: kojas skaudėjo, galva sukosi. Pirmas dienas mokyta technika buvo stebėti savo kvėpavimą ir pojūčius aplink nosį. Tai tuo metu ne tik kojas skauda, bet ir nosis niežti ir negali nustoti niežėjusi. Po pirmų dienų meditacijoje atsiranda naujas reikalavimas: trys valandos meditacijos visiškai nejudant. Taip bandoma atriboti žmogaus fizinį ir psichologinį skausmo suvokimą. Ir ką gi - po kelių dienų rodosi, kad galėtum sėdėti visą dieną ir nieko daugiau nereikėtų.

Meditacijos centras buvo labai gražioje teritorijoje, su daugybe žalumos, medžių ir visokių egzotiškų gyvūnų. Kasdien stebėjau skruzdes, kurių tokia masė, kad takeliuose jos prasigraužia savo kelius, vėliau tas pačias skruzdes pastebėjau savo kambaryje, mat nelegaliai buvau prasinešusi šokolado, kurį skruzdės užuodė ir paragavo.

Aišku, pasisekė pamatyti ir įdomesnių sutvėrimų: vieną dieną pakeliui į valgyklą su mumis galvą pakėlusi pasisveikino karališkoji kobra. Tačiau tailandietės sakė, jog visi mes turime Budos prigimtį, tai net ir kobra, išgirdusi Budos mokymą, išlenda pasiklausyti. Skorpionai, drugeliai, burundukai - tereikėjo apsidairyti aplinkui ir atsirasdavo kur nukreipti dėmesį nuo taip pačiai per dešimt dienų atsibodusios savęs.

Manau, kad šis eksperimentas su savimi buvo labai vertingas ir įdomus, tačiau mieliau imuosi mano artimai pažįstamo vienuolio Zhi Sheng mokomų meditacijų. Kodėl?

a) Vipassana - per pasaulį stipriai išpopuliarėjusi doktrina, kuri sako, kad tai - ne religija, save vadina universalia tiesa, o tai blogiau, nei duoti sau vardą, identifikuotis vienoje ar kitoje doktrinoje;

b) Vipassana - tai fanatiškai nusiteikusių savanorių vedama organizacija. O savanoriai - ne mokytojai, jie prie „universalių“ tiesų dar prideda vietines tradicijas - tuomet jau į mokytoją nebegalima atsukti pėdų, nors mokytojas „kalba“ per televizorių, tuomet per savarankiškas meditacijas būtina tūnoti kambaryje ir asmuo (kuriam gi iš tikrųjų atostogos!) yra nuolat sekamas, nes neteisingai atlieka savo asmeninę praktiką. Tačiau ar tai „teisinga“ ar „neteisinga“, yra nusprendžiama savanorio - kartais nusprendusio savanoriauti po vienos meditacinės sesijos;

c) Kadangi organizacija stipriai išaugo, ji privalo save išlaikyti. Asmuo, atvykęs saviugdos tikslais, yra švelniai raginamas aukoti pinigus - meditacijos sesija yra visiškai nemokama, jam įteigiama, kad vienintelis būdas teisingai tobulėti - aukoti savo laiką būtent meditacijos centruose, kur jis įgytų žymiai daugiau galimybių tolesnei saviugdai. O kas, jeigu aš aukoju savo laiką kitokiuose savanoriškuose darbuose? Ar tai jau mažiau budistiška?

d) Meditacijos sesijos metu uždraudžiamos bet kokios kitos religijos ir dvasinės praktikos bei fiziniai pratimai. Šio mokymo pagrindas - praktika, o teorija yra pateikiama tik praktiškai praėjus vieną ar kitą lygmenį. T.y. asmuo, norėdamas suprasti teorinę medžiagą, prieš tai turi praleisti nemažai laiko praktikuodamas, kitaip jam informacija nėra atskleidžiama;

e) Goenkos balsas kiekvieną dieną skamba daugybę kartų, tačiau tai nėra paprastas, ramus balsas. Tai – lingvistinis programavimas. Pasikartojančios frazės užduotyse vėliau kartojamos norint apibrėžti universalią vipassanos doktriną. Taigi, vienas žodis susiejamas tiek su praktika, kai žmogus jaučiasi gerai, apsiraminęs, vėliau šitas žodis naudojamas doktrinai nupasakoti. Taigi, žmogus pradeda doktriną asocijuoti su savo ramybės būsena. Nesu ekspertė šituo klausimu, tačiau Goenkos balsas šitoje vietoje gali stipriai „sužaisti“. Tiek šis, tiek prieš tai minėtas punktas man šiek tiek primena sektų verbavimo principus.

Išvada

Visas dešimt dienų buvau nuoširdžiai atsidavusi naujam, neišmėgintam mokymui, nes jeigu būčiau pradėjusi savanoriams „aiškinti“, kaip reikalai daromi, tai būčiau tiesiog neištvėrusi, o jei būčiau pradėjusi ginčytis apie doktriną, tai tiesiog būčiau atsakymų negavusi ir pradėjusi stipriai pykti.

Todėl meditacijos metu nekvestionavau mokomų tiesų, tačiau dešimtą dieną pradėjau. Kartais šitą meditaciją dar panaudoju, tačiau nenoriu būti artimai susijusi su vieną tiesą dėstančia organizacija, todėl manau, kad kitąkart rinksiuosi kitokios krypties meditaciją. Tačiau tiems kas nebandė - galiu drąsiai rekomenduoti - pojūčiai ekstremalūs!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (410)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...