Lietuva – tėvynė trolių ir varguolių

 (77)
Trolis daugelio mūsų sąmonėje – iš skandinavų mitologijos atkeliavusi legendose, pasakose ir filmuose dažnai šmėžuojanti atstumiančios išvaizdos būtybė, standartiškai įvairiomis niekšybėmis gadinanti kitiems veikėjams gyvenimą. Tačiau moderniojoje kultūroje troliai – internete siaučiantys niekadėjai, ardantys diskusijas, provokuojantys nesantaiką ir sėjantys chaosą, kurie po savęs palieka tarpusavyje besivaidijančius ankstesnius bendraminčius. Pasak visažinės statistikos, internetu Lietuvoje reguliariai naudojasi bemaž du trečdaliai gyventojų, troliams čia aukų netrūksta.
© Shutterstock nuotr.

Eilinių trolių užmačios ir tikslai paprastai lieka iki galo neaiškūs: dėmesio trūkumas, asmeninės problemos, siekis pademonstruoti savo unikalumą, egocentriškumas, noras tam tikra linkme pakreipti diskusiją ir daugelis kitų.

Trolinimas kaip socialinis reiškinys nekelia didelės grėsmės tol, kol apsiriboja uždarais konkrečios tematikos diskusijų forumais ar interneto straipsnių komentarais. Ši trolių veislė pažįstama daugeliui naujienų portalų skaitytojų – išrinktaisiais nusivylę rinkėjai, paukštininkystės terminais besižarstantys homofobai, svetimšalių prakeiksmais meilę Tėvynei deklaruojantys nacionalistai, naują žemę maitintoją atradę emigrantai, kiekviename šešėlyje kibius pedofilų klano nagus įžvelgiantys Drąsos kelio herojai, nostalgiškieji komunizmo statytojai, mazochistiškai būsima apokalipse besimėgaujantys sektantai, viltį praradę bedarbiai, kasos aparatų pavergti turgaus prekiautojai, tautiečių gabumais lovoje nusivylę netyros meilės mėgėjai, šalutinėse gatvelėse motociklininkų tykantys automobilių vairuotojai, vienintelę mirties bausmę kaip panacėją nuo visų nedorėlių išpažįstantys kriminalų skilties gerbėjai, nuožmūs kauniečiai, arogantiški vilniečiai - vardinti būtų galima iki begalybės...

Tačiau trolinimas interneto komentarų lygmenyje turi nykstamai mažą socialinį efektą, kadangi komentarų troliai savo nors ir negatyviais, bet skirtingais arba priešingais pareiškimais vieni kitus neutralizuoja ir komentaro esmė ištirpsta tūkstančio tokių pat tulžingų paspygavimų kakofonijoje.

Kita vertus, būtent anonimiškumas ir masiškumas nesuteikia pavieniam komentarui svorio. Tūlas komentarų trolis dažnai net pats nesuvokia, jog jis yra trolis: jis dar nėra perkandęs efektyvaus trolinimo principų, nesugeba įtaigiai, prasmingai ir taisyklingai išdėstyti minties, neturi netgi vizijos, ką norėtų savo komentaru pasiekti, kokia jo auditorija, todėl realiai straipsnio aktualumas visuomenei dažniausiai (ir klaidingai, nes imtis nereprezentuoja absoliučiosios daugumos) vertinamas pagal komentarų skaičių, o ne pagal jų turinį.

Kur kas didesnę įtaką pasyviai ir indiferentiškai visuomenės daliai daro autoritetingi troliai. Tai įvairaus plauko TV ekranuose ir laikraščių puslapiuose dažnai šmėžuojantys personažai, vienaip ar kitaip susikūrę visų sričių eksperto aurą. Jie nevengia kategoriškai pasisakyti aktualiomis ir žemiškomis temomis, tokiu būdu nusipelnydami bent jau vienos barikadų pusės simpatijas ir įliedami žibalo į ugnį, kadangi autoritetingo trolio požiūris, nors ir pagrįstas tik asmenine nuomone, diskusijose dažnai pateikiamas kaip svarus argumentas. Autoritetingų trolių motyvai kyla ne tik iš asmeninių ambicijų ir narcisizmo – neretai už jų pareiškimų slepiasi konkretus tikslas sukelti sumaištį, įtakoti masių nuomonę, suburti fanų būrį, kuris ateityje pavirstų elektoratu, nukreipti dėmesį nuo svarbių fone vykstančių įvykių, atstovauti konkrečiai interesų grupei ar įgyvendinti kitą iš anksto numatytą planą.

Esminis autoritetingo trolio bruožas – netolerancija ir provokuojantis nediplomatiškas tonas, grįstas asmenine nuomone arba abejotinais faktais. Griežtas ir radikalus stilius, politinėje retrospektyvoje iškėlęs ne vieną diktatorių, nūnai užvaldo ir lietuvišką žiniasklaida. Naujienų grupės,blog'ai ir "Facebook" sukūrė neformalią erdvę žinomiems asmenims atskleisti tai, kas slepiasi už jų fasadinių pažiūrų ir taip praplėsti gerbėjų gretas. Galimybė filtruoti auditoriją internete bei neformalumo bei atsakomybės nebuvimo įspūdis tarsi nuleido etikos kartelę ir sudarė galimybę išsakyti tai, už ką viešoje erdvėje autorius būtų pasmerktas didelės dalies publikos. Dažniausiai tos dalies, kuri nacistinės propagandos maniera trolio tematikoje įvardijama kaip visų bėdų šaltinis, bet apie tai – vėliau.

Neramina tai, jog sėkmingi troliai iš interneto užkulisių jau žengia į didžiąją sceną – stambiausius naujienų portalus. Pastariesiems aktualus skaitytojų srautas, o trolis tradiciškai renkasi kontroversiškas ir opias masėms temas – žurnalistinei etikai ir taktui vietos čia nebelieka. Taigi susiformuoja savotiškas simbiotinis ryšys – trolis portalui augina lankomumą, o pats savo ruožtu įgyja solidžią tribūną ir galimybę gausinti fanų gretas.

Autoritetingi troliai nerašo apie tarptautinę politiką, makroekonomines tendencijas, dalelių fizikos atradimus ar naujas vaizduojamojo meno kryptis – globalios temos jų publikai menkai aktualios. Svarbiausia užčiuopti tai, kas skaldo visuomenę esamu momentu, paliesti jautriausią ir labiausiai įtemptą socialinę stygą ir surasti bei įvardinti konkretų kaltininką, apibrėžtai egzistuojantį erdvėje ir laike. Valdžia, verslas, aplinka, išorės veiksniai yra pernelyg efemeriškos ir per daug banalios sąvokos atpirkimo ožio rolei. Todėl trolis renkasi pažeidžiamiausią objektą – žmogų, kategorizuodamas jį pagal socialinį statusą ar asmenines savybes. Šiuo metu tapo itin madinga skųstis besiskundžiančiaisiais – neva jie yra visų nelaimių šaltinis, tautos rykštė, tingių nemotyvuotų avinų banda, kuri čiulpia sveikosios visuomenės dalies syvus.

Varguolis – bene dažniausiai skambantis eilinio statistinio lietuvio apibūdinimas, kuriuo žarstosi save elitui priskiriantys gyvenimo guru, palaikomi vis gausėjančio pritariančiųjų choro. Bedarbiai, emigrantai, studentai, mažas pajamas gaunantys, nusivylę aplinka, kultūra ar valdžia generalizuojant pakišami po šiuo terminu ir apkaltinami valstybės žlugdymu. Kaip taisyklė, anot autoritetingų trolių, dauguma komentarų trolių – varguoliai ir atvirkščiai.  Toks maksimaliai suprimityvintas kategoriškas „juoda-balta“ suskirstymas savaime sukuria skandalą ir suskaldo auditoriją, kuriai bet kuriuo atveju kyla nevalingas noras reaguoti puolant ar ginantis.

O trolis to ir telaukia. Jam nesvarbu kaip – teigiamai ar neigiamai – reaguos skaitytojas, svarbu – bet koks atoveiksmis. Liūdniausia tai, kad tiek trolio apologetai, tiek jo oponentai yra vienas kito verti: vieni todėl, jog prisidengdami trolio sukurptais kriterijais, jaučiasi esą visa galva aukščiau už varguolius, kiti – jog paiso kažkieno nuomonės ir todėl patys jaučiasi varguoliais. Terminas feed the troll (pamaitink trolį) reiškia rimtą reakciją į trolio provokacijas įsižeidžiant, ginantis ar ginant, kai tuo tarpu pats autorius trindamas rankas mėgaujasi sukeltu chaosu ir pasėta netikrumo sėkla. Tai, kas anksčiau buvo už viešuosius ryšius ir propagandą atsakingų tarnybų prerogatyva, interneto dėka tapo įmanoma pavieniams klaviatūros kaubojams.

Natūraliai kyla klausimas – kodėl troliai žalingi? Iš pirmo žvilgsnio – juk nieko dramatiško nevyksta: kažkas straipsnyje į šuns dienas išdeda socialiai jautrią grupę su miglotu didaktiniu motyvu, neva kiekvienas esąs savo laimės kalvis. Tačiau viltis, kad tūlas varguolis, perskaitęs kandų ir narcizišką „sėkmingo“ (?) verslininko, politiko, žurnalisto ar šoumeno tekstą, ūmiai atsivers ir taps motyvuotu inteligentu – daugiau nei naivu. Kad grįš namo Tėvynės išdaviku apskelbtas emigrantas – irgi. Kad istorijos studentas sąmonės nušvitimo akimirką mes įpusėtas studijas ir persikvalifikuos į kardiochirurgą – na, sunkiai tikėtina.

Tokių straipsnių sukeltos diskusijos negimdo tiesos ar sprendimų, jos neįkvepia optimizmo, nesuteikia jokios pridėtinės vertės dalyviams, tik paskatina neapykantą ir susipriešinimą. Išprovokuoti ir supjudyti lietuvius, suklasifikuojant juos į kastas ir luomus, priversti nekęsti turtingesnių ar skurdesnių, protingesnių ar kvailesnių, o galbūt tiesiog kitokių – nesudėtinga. Tyčiojantis ir smerkiant įtikinti, jog metas keistis – nerealu.

Laukinio kapitalizmo ir kraštutinio liberalizmo postulatais grįsta visuomenės vertybinė sistema ir neturėtų būti siekiamybė vis dar savo vietos modernių demokratijų tarpe ieškančiai šaliai, nepaisant to, jog vienas labai liberalus institutas jau nuo pat nepriklausomybės atgavimo aktyviai propaguoja individualistinės visuomenės kaip tobulo sociumo idėją.

Lietuvą kamuoja įprastas jaunos ir neturtingos valstybės didelių ambicijų sindromas, kuomet materialios amerikietiškosios svajonės vaikymasis sukuria atšiaurią ir slegiančią aplinką, o tai tampa puikia terpe rastis socialinėms, demografinėms ir ekonominėms problemoms. Dėl banalių vidinių bei globalių veiksnių įtampa ir netikrumas tautiečių piniginėse ir galvose jau seniai pasiekė kulminacijos fazę – tai akivaizdu iš tautine, rasine ar religine neapykanta persisunkusių komentarų ir bylų, kuriose teisiami juos rašantys troliai.

Tačiau, perfrazavus seną posakį, kas neleistina jaučiui, galima Jupiteriui: kurstydami nesantaiką tarp savų – tos pačios tautos, rasės ir lyties – piliečių, autoritetingi troliai neprisiima jokios atsakomybės. Jie tokiu būdu ne tik nebaudžiami patenkina egocentriškas ambicijas, bet ir įskiepija neapykantą savo šaliai, su kuria kiekviena iš barikadų pusių nesąmoningai sutapatina kitą. Toks atviras pagiežingo drabstymosi purvais stimuliavimas jokiu būdu nepaverčia nei lietuviško interneto, nei pačios Lietuvos geresne vieta.

Paprasčiausias ir vienintelis būdas netapti trolio marionetėmis – visiškas išorinis abejingumas. Galima (ir reikia) turėti nuomonę aktualiais klausimais, galima ją išsakyti, tačiau įrodinėti ją tiems, kieno požiūris įrodinėjančiajam neturi jokios reikšmės – tuščias laiko ir energijos švaistymas. Troliui nėra didesnio fiasko nei atlaidi šypsena ir abejinga reakcija į riebiais epitetais ir nepamatuotais kaltinimais pagardintą jo masalą. Kuo greičiau visuomenė įgis imunitetą provokuojantiems pareiškimams ir tendencingai pateikiamai informacijai, tuo rečiau reikės viešai kompleksuoti dėl Europos provincijos statuso.

Make love, not war! (Mylėkitės,  o ne kariaukite!)

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.

Atostogavo Maltoje: jeigu jums tinka J. Basanavičiaus g. Palangoje, tada gal ir čia patiks (219)

Mes su žmona nemažai keliaujame ir bent du kartus per metus renkamės poilsines keliones į šiltus kraštus. Šį pavasarį nusprendėme aplankyti Maltą. Keliones paprastai planuojamės patys: ieškome viešbučių, bilietų, automobilių nuomų, renkamės viešbučius skirtinguose miestuose, kad per minimalų dešimties dienų laikotarpį galėtume aplankyti kuo daugiau vietų.