Liepos 6 - ąją nežadu giedoti himno – esu nubaustas kelis kartus už tą patį

 (510)
Šiomis dienomis per visus įmanomus informacijos kanalus pakiliai garsinama, jog liepos 6-ąją – Valstybės dieną – pasitiksime ant šimto piliakalnių giedodami Tautiška giesmę. Ir tai bus dar vienas mūsų vienybės, stiprybės, neblėstančio entuziazmo ir patriotizmo įrodymas visam pasauliui ir ypač patiems sau. Jūs giedosite? Aš ne.
© DELFI / Karolina Pansevič

Todėl, kad nemanau, jog ši ir kitos parodomosios akcijos (žvakučių degiojimas įvairiomis progomis ir pan.) yra nuoširdi minėtų jausmų ir pilietinio nusiteikimo išraiška. Ir ne jos skiepija bei ugdo pagarbą savo šaliai, vienija mus ir skatina didžiuotis Tėvyne. Stiprybės, kurią kai kam taip patogu semti iš praeities, rezervas seniai išnaudotas, galu gale nuolatinės nuorodos į garbingą praeitį pradeda erzinti ir pykinti.

Narkotikas nustoja veikti, ir tada visu savo grožiu atsiskleidžia šalies dabartis. Dabartis su valdžios institucijų nejautra ir nepagarba žmogui, demagogija ir korupcija nuo viršūnių iki apačios, visuotiniu savanaudiškumu, godumu ir milžinišku padorumo trūkumu. Tai, o ne žvakučių liepsnelės, ne valdžios vyrų ir moterų giesmės ir užkalbėjimai ant piliakalnių (nors ir su pačiu premjeru viduryje) lemia daugumos mūsų būtį ir buitį, požiūrį į savo šalį, patriotizmą ir pagaliau tėvynės likimą.

Čia pateiksiu epizodą iš nesenos patirties, kuris puikiai iliustruoja valstybės tarnybų požiūrį į savo šalies pilietį. Neabejoju, kad panašių, F. Kafkos plunksnos vertų išgyvenimų, yra patyręs ne vienas tautietis.

Taigi, F. Kafka garsųjį romaną „Procesas“ pradeda taip: „Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas“. Ne, manęs neištiko toks liūdnas likimas, tačiau šių metų gegužės 22 d. pašto dėžutėje radau lapelį iš pašto, kviečiantį atsiimti registruotą laišką. Taip mane pasiekė pirmasis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto gegužės 15 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl „Pareigos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti viešajame eisme dalyvaujančias transporto priemones nevykdymo“ ir administracinis nurodymas sumokėti 30 eurų baudą.

Nemaloni žinia, bet ką gi, kaltas – draudimo terminui baigiantis nesulaukęs agentės perspėjimo pratęsti draudimą (agentė pakeitė įmonę ir buvusį klientą pamiršo) apsižioplinau ir balandžio pabaigoje automobilis neteko draudimo. Nors automobilį iš naujo apdraudžiau neprabėgus nė dviem savaitėm (gegužės 11 d.), balandžio 30 d. 10 val. 37 min. policijos jis buvo pastebėtas kelyje ir tai leido atsirasti mane pasiekusiam protokolui. Pervedžiau į nurodytą sąskaitą reikalaujamą sumą ir pasistengiau pamiršti nemalonų įvykį.

Tad birželio 19 d. per paštą mane pasiekęs to paties vyriausiojo specialisto išsiųstas šaukimas birželio 28 d. atvykti į Policijos komisariatą dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo pasirodė kaip nesusipratimas. Susiradęs to specialisto elektroninį adresą taip ir parašiau, pasiteiraudamas, kad, galbūt, jie negavo mano pervestų pinigų. Paaiškėjo, kad ne, gavo, o kviečiamas į komisariatą esu dėl naujo KET pažeidimo, nes tas pats vis dar neapdraustas automobilis toje pačioje vietoje buvo pastebėtas gegužės 10 d. 07 val. 19 min.

Tolesnį susirašinėjimą savaitei teko nutraukti, nes išvykau atostogų ir neturėjau galimybės pasinaudoti internetu. Tačiau grįžęs radau elektroninį laišką, kuriuo šis specialistas atšaukė šaukimą atvykti į komisariatą ir atsiuntė birželio 22 d. man nedalyvaujant surašytą Administracinio nusižengimo protokolą ir Nutarimą administracinio nusižengimo byloje. Pastarajame nurodoma, jog nenustačius lengvinančių aplinkybių, bet esant sunkinančioms aplinkybėms (nusižengimas padarytas pakartotinai) esu baudžiamas tris kartus didesne – 90 eurų bauda.

Štai ir visa istorija, kurioje gausoka datų, bet pateikiau jas tam, kad būtų aiški įvykių seka ir neliktų vietos interpretacijoms. Apibendrinti įgytą patirtį kažkodėl norisi klausimais, deja, greičiausia retoriniais.

Taigi, kodėl apie prasižengimą jį padaręs asmuo informuojamas taip vėlai, ilgiau nei po 20 dienų? Nejaugi, nustačius automobilio savininko tapatybę, šiais laikais negalima pasirinkti spartesnių informavimo būdų kaip tik siunčiant laišką paštu? Juk sužinojęs apie prasižengimą, žmogus skubės jį ištaisyti (šiuo atveju kuo greičiau apdrausti mašiną), todėl sumažės galimybė prasižengti pakartotinai. Ar tokia uždelsta informacija nėra lengvinanti aplinkybė prasižengusiam?

Čia kyla ir kitas klausimas – pagal kokį kriterijų nusprendžiama, kad prasižengimas padarytas pakartotinai? Naudotasi buvo ne kitu, bet tuo pačiu automobiliu, tad, matyt, atsižvelgta vien į vis dar neapdrausto automobilio pravažiavimo pro fotokamerą faktą. Tačiau toks pakartotinio prasižengimo traktavimas gali tapti absurdišku – juk pravažiuoti pro kamerą buvo galima kas dieną, kas valandą, kas minutę! Kaip tada? Kiek dar tokių protokolų, grasinančių vis didesnėmis baudomis, galėjo atkeliauti į pašto dėžutę? Kas gali paneigti, jog toks pakartotinio prasižengimo (sunkinančios aplinkybės) traktavimas ir maksimaliai uždelstas įspėjimas apie prasižengimą nėra susiję ir parankūs už tvarką keliuose atsakingiems pareigūnams?

Ir svarbiausia, kodėl į eilinį šalies pilietį iš anksto žiūrima kaip į užkietėjusį nusikaltėlį, sukčių, kuris tik ir taiko apgauti valstybę, pažeisti įstatymą ir kurį išauklėti galima tik griežtai baudžiant? Jokia netyčinė klaida netoleruojama, laikoma sąmoningu kenkimu. Iš kur toks žeminantis požiūris į savo šalies žmogų? Beje, dirbantį, kuriantį ir mokantį mokesčius dažnai dusinančioje ir slegiančioje aplinkoje. Kodėl nekaltumo prezumpcija skrajoja tik ten, aukštai, į kur pakilęs gali paprasčiausiai pamiršti deklaruoti keliasdešimt papildomų tūkstančių, naudą teikiančią veiklą ar sandėrį ir išlikti orus?

Tiesa, net ir eiliniam piliečiui palikta galimybė įrodinėti savo tiesą teisme (tą bandė daryti ir minėto F. Kafkos romano herojus Jozefas K.), tačiau jei ryžtumeisi ja pasinaudoti, greičiausiai tik vėl išgyventum pažeminimą ir dar sumokėtum už teismo išlaidas.
Tad paklauskime užkopę ant piliakalnių ar likę jų papėdėse: „Aš tikrai myliu Lietuvą, ar mylit ją jūs?“

DELFI kreipėsi komentaro į Lietuvos policiją, kad pakomentuotų skaitytoją nuvylusią situaciją ir patartų, ką tokiu atveju daryti. Komentuoja komunikacijos specialistas Paulius Radvilavičius.

Jūsų atsiųstame laiške nėra pakankamai informacijos tiksliam, būtent šiam konkrečiam atvejui skirtam atsakymui, tačiau tokie nesusipratimai galimi tuomet, jei mokantis baudą asmuo pavedime nenurodo administraciniame nurodyme įrašyto administracinio nusižengimo registracijos numerio (ROIK), todėl VMI Mokesčių administravimo sistema neidentifikuoja ir Administracinių nusižengimų registre (ANR) nepažymi, kad bauda už konkretų nusižengimą sumokėta.

Praėjus terminui susimokėti baudai, policijos pareigūnai ANR mato, kad bauda nesumokėta ir priima atitinkamą sprendimą. Gali būti ir taip, kad bauda sumokėta pernelyg vėlai, kad duomenys atsispindėtų VMI informacinėje sistemoje.

Bet kuriuo atveju, Jums rašiusiam asmeniui siūlome atvykti į Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybą (Mėnulio g. 11), pateikti baudos sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. Tuomet policijos pareigūnai kreipsis į VMI siūlydami grąžinti permokėtą sumą.

Pažymėtina, kad policijos pareigūnai fiksuoja nusižengimą ir skiria nuobaudą, tačiau baudos išieškojimą administruoja VMI. Policijos pareigūnai vadovaujasi duomenimis, kuriuos VMI įveda į bendras informacines sistemas.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (78)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.